Gluosniai, kurie šildo ir namus, ir piniginę…

Apie plantacijų želdinių veisimo perspektyvas kalbamės su UAB “Jūsų sodui” projekto vadovu Algiu Avižieniu.

Žinau, jog pokalbį galima pradėti, kad ir kalbant apie gluosnių auginimą kurui, visai ne apie pačius gluosnius.

Taip, galima, ir, turbūt reikėtų, išplėsti pokalbio apimtį dar daugiau. Juk Lietuva negyvena izoliuota nuo pasaulinės energetikos raidos. Priešingai, pasaulinės tendencijos žymia dalimi lemia mūsų gyvenimo ritmą ir savybes. Neregėta Kinijos, Indijos, bei kitų besivystančių šalių ekonominė plėtra smarkiai padidino pasaulinę paklausą naftai ir gamtinėms dujoms. Jei dar 1970-tais naftos buvo suvartojama 48 mln. barelių kasdien, tai dabar šis skaičius – 86 mln.

Deja, nafta yra neatsinaujinantis energijos šaltinis, ir ji intensyviai eksploatuojama nuo praeito šimtmečio pradžios. Dabartinė naftos ir dujų gavyba susieta su anksčiau atrastais telkiniais, kurių dauguma palaipsniui senka. Naujai atrasti telkiniai nepilnai kompensuoja ir šį sekimo procesą (kuris kaskart įgauna didesnį pagreitį), nuolat augančią paklausą. Pasekmė – dramatiškai brangstanti nafta, tuo pačiu – visa energija. Dėl naftos išskirtinės reikšmės pasaulio ūkiui, jos brangimo tendencijos anksčiau ar vėliau tempia paskui save ne tik dujų, bet ir kitų energijos formų kainas. Nuo 2000 m. naftos kaina pasaulyje padidėjo keturis kartus.

Manau, kad mes visi pajutome šio globalinio proceso pasekmes. O itin skaudžių galime sulaukti dėl dujų pabrangimo tendencijų. Juk net 80 proc. gaunamos šilumos Lietuvoje pagaminama iš Rusijos importuojamų dujų. Jau šį rudenį kai kurių miestų gyventojai pradės mokėti net iki 30 proc. didesnes sąskaitas už šilumą. Skaitant rajonų spaudą, tampa aišku, kad šilumos pabrangimo banga gali virsti rimta socialine problema dėl mažiau uždirbančiųjų nesugebėjimo atsiskaityti už šilumą.

O kokių realių alternatyvų galėtų būtų dujoms? Lietuva teturi labai mažus kiekius savos naftos ir dujų, tad apie tai ir kalbėti neverta…

Mes visgi turime nemažai vietinio kuro išteklių. Tai medienos perdirbimo pramonės atliekos, pjuvenos, malkos, miško kirtimo atliekos. Lietuvoje miškingumas ganėtinas, mes jau dabar sugebame patenkinti apčiuopiamą centralizuotai tiekiamos šilumos dalį, naudojant vietinį medienos, arba vadinamąjį biomasės kurą. Jo kaina ketvirtadaliu mažesnė nei gamtinių dujų. Atsižvelgiant į mūsų miškuose esamus išteklius, šiandien galime patenkinti 15 procentų šilumos poreikių (per centralizuotą tiekimo sistemą).

Lietuvoje vietinio biomasės kuro vartojimas centralizuotame šilumos ūkyje prasidėjo prieš 7 metus. Tai nėra atsitiktinumas, nes iki tol pasaulio naftos ir dujų kainos buvo labai žemos. Naudoti vietinį kurą neapsimokėjo. Brangstant naftai ir dujoms, prasidėjo ir medienos, kaipo kuro, paklausa.  

Pagal šilumos tiekėjų duomenis, per ateinančius tris metus, centralizuotos šilumos, naudojant biomasę, bus pagaminta 20 proc.; 2015 m. – 30 proc.; o 2030 m. – 50 proc. Tai reiškia, kad planuojame padengti pusę šilumos poreikio vietiniu kuru.

Taip, bet ar užteks miško išteklių? Ir ar tikrai galima eksploatuoti neribotus kiekius miško atliekų? Juk tam tikra dalis turi likti miške, nes, priešingu atveju, bus nualintas dirvožemis ir sumenkės bioįvairovė.

Taip, yra tokia riba. Miškų ūkio specialistai, konsultuodamiesi su gamtosaugininkais, yra nustatę, kad kasmet galima papildomai panaudoti maždaug 800 000 kubinių metrų medienos atliekų. Pagal minėtų specialistų skaičiavimus, šis perteklinis kiekis dar sudarytų sąlygas didinti medžio kuro vartojimą tiek, kad 2010 metais galėtume patenkinti 20 procentų šilumos poreikio. Bet tolesnei plėtrai medžio kuro išteklių iš šalies miškų jau nebeužtektų.    

Tai ką tada daryti, importuoti medieną iš Rusijos?

Ne, nebūtina. Kurą galima užauginti žemės ūkio paskirties žemėse, ir nereikėtų paaukoti stambesnių maistinių kultūrų auginimui skirtų plotų. Lietuvoje dirvonuoja milžiniškas, 500 000 ha, žemės plotas, kuris tiktų tokiam tikslui. Šis plotas, kuris dabar neteikia šaliai jokios ekonominės naudos, galėtų būti apsodintas greitai augančiais medžiais, duodančiais daug šilumos energijos. Įprastinio miško įveisimas, be abejonės, padidintų biokuro išteklius, tačiau, jis teiktų apčiuopiamą ekonominę naudą tik po keliasdešimt metų. Kur kas greičiau norimą rezultatą pasiektų žemės savininkas, pasodinęs švediškus greitai augančius gluosnius. Šie gluosniai auga vidutiniškai 8 kartus greičiau nei įprastiniai medžiai. O tai reiškia, kad augintojas susilauktų derliaus kurui jau po 4 metų. 

Sumažinti artėjantį medienos deficitą galima auginant greitai augančius gluosnius, kurių energetinės savybės yra tokios pat kaip malkų, pjuvenų ir medžio atliekų. Šį užmojį stipriai remia Lietuvos šilumos tinklų operatoriai, kuriems ateityje reikės vis daugiau vietinio biokuro.

Bet ar čia tik teorinės galimybės? Ar konkrečiai  jau auginami vadinamieji energetiniai augalai, skirti šildymui?

Švedijos augintojai įrodė, kad yra įmanoma padidinti medžio kuro išteklius sąlyginai greitai, įveisiant energetinių gluosnių plantacijas. Per 17 metų Švedijoje greitai augančiais gluosniais buvo apsodinta per 16 000 ha. Tie plotai plėsis. Ateityje numatyta, jog greitai augantys gluosniai augs 100 000 ha plote. Jau dabar gluosnių auginimas yra tapęs verslu, duodančiu daugiau nei 1 000 ūkininkų papildomų pajamų. O vietos šilumos tinklai noriai supirkinėja jų užaugintą kurą.

Subrendusių gluosnių plantacijose stiebus galima nupjauti kas trys metai, o šių augalų metinis prieaugis siekia vidutiniškai 20 tonų iš vieno ha. Toji išugdytoji plantacija eksploatuojama apie 30 metų.

Užaugusi mediena yra tinkama šilumai gaminti ne tik rajoninėse katilinėse, bet ir nuosavuose namuose bei šiltnamiuose. Kaloringumo atžvilgiu 20 tonų gluosnių skiedrų prilygsta 5 tonoms akmens anglies. Šis biokuro kiekis duotų augintojui vidutiniškai 800 Lt metinio pelno (iš vieno ha). Į šią sumą nėra įskaičiuotos įvairios išmokos augintojams, kurių suma galėtų siekti 500 Lt.

Išreiškiant tai šilumine verte, vieno ha metinis prieaugis leistų pagaminti maždaug 40 MWh-valandžių šilumos. Norint eksploatuoti 10 MW galingumo katilinę (kuri pajėgi apšildyti Šilutės dydžio miestą), tektų apsodinti 1 200 ha greitai augančiais gluosniais. Jei šiais medžiais būtų apsodinta 12 000 ha, būtų galima pateikti šilumą 100 000 gyventojų. Tad, teoriškai žvelgiant, pakaktų 360 000 ha apleistų žemės plotų, norint 3 mln. gyventojų būtų aprūpinti šiluma. Tad galėtume žiemą patys apsirūpinti šiluma, be kokio Gazpromo pagalbos. Visi resursai yra greta – mūsų apleistuose pievose ir piktžolių apaugusiuose laukuose. Ir ne visų esamų plotų reikėtų šiam tikslui.

Atstovaujate UAB “Jūsų sodui”. Papasakokite apie sukauptąją patirtį.

Pirmoji švediškų energetinių gluosnių motininė plantacija buvo pasodinta 2003 m. bendrovės UAB „Jūsų sodui“ Dzūkijoje, Dargužių kaime. Šioje nederlingoje ir smėlėtoje žemėje mūsų sodinti gluosniai greitai prigijo. Pirmais metais iš kiekvieno pasodinto kelmelio užaugo po vieną arba po du stiebus, kurių ūgis siekė pusantro metro. Nupjovus vienmečius stiebus, kitą žiemą (2004 m.) iš pasodintų gluosnių kelmelių užaugo po 4-5 stiebus, kurių ilgis siekė 2,0-2,5 metro. Jau 2005 m., po antro derliaus nuėmimo, gluosnių stiebų išdygo po  5-9 iš kiekvieno kelmelio, o jų ūgis viršijo 3,0 m.

Iki šių metų vasaros parduota 3,7 mln. mūsų gluosnių sodinukų (250 ha plotui). Jei įvertinsime ir kitomis energetinių gluosnių veislėmis apsodintą plotą, būtų galima teigti, kad jis siekia 370 ha. Kai kuriose vietovėse, kur augintojai rimtai prižiūrėjo plantacijas ir jas apsaugo nuo piktžolių, pasiekti taipogi geri rezultatai (kaip ir pas mus).

Švedijos (dabar – ir Lietuvos) patirtis liudytų, jog pirmais dvejais metais gluosnių sodinukai prastai konkuruoja su piktžolėmis. Jei piktžolės apaugs didesnį nei 20 procentų viso plantacijos ploto, gluosniai paprasčiausiai nesugebės įsisavinti reikalingas maistines medžiagas ir drėgmę. Piktžolių nenaikinimas pirmaisiais dvejais metais gali nulemti plantacijos menką derlingumą per visus likusius 30 jos gyvavimo metų. Vėliau, kai atsiranda galingos šaknys, gluosnių išsiplėtusios šakos sudaro žalią “stogą”, kuris nepraleidžia saulės ir stabdo piktžolių augimą. Nuo tada itin mažėja ir priežiūros darbų.

Keturių metų patirtis auginant Švedijoje veistus energetinius gluosnius įtikina, jog jie nesunkiai pritampa ir prie Lietuvos sąlygų, net ir nederlingose žemėse. Turint omeny nepalankias pasaulinės energetikos plėtros tendencijas, būtina jau ir per artimiausius metus rimtai susirūpinti alternatyvių energetinių šaltinių įdiegimu mūsų šalyje. Lietuvos miškai pajėgs duoti papildomus medžio atliekų išteklius iki 2010 m., po to padėtis darysis vis sudėtingesnė. 2008 m. pasodinti energetiniai gluosniai duos pirmą derlių tiktai 2012 m., o jų poreikis ir reikšmė šilumos ūkiui didės kiekvienais metais. 

Dėkoju už atsakymus į pateiktus klausimus.

Kalbėjosi Jonas GEDMINTAS