Energoinversija ir antrasis termodinamikos principas

Pagal P.Oščepkovo knygą: Gyvenimas ir svajonė“

Savo vaizduote aprėpę žmonijos materialios kultūros vystymąsi, ko gero nerastume žymiai didingesnio įvykio žmogaus gyvenime tokio, kaip pirmykščio žmogaus dirbtinis ugnies išgavimas.

Be ugnies dabar mes neturėtume nei gamyklų, nei fabrikų, nei automobilių, kurių cilindruose dega benzinas, nei reaktyvinių lėktuvų ir kosminių raketų, kurių darbiniuose kanaluose dirba ugnis. Neturėtume nei šiluminių elektrinių, nei šiuolaikinio geležinkelio ir vandens transporto. Ugnis yra šiuolaikinės energetikos pagrindas.

Bet dabar jau aiškiai žinoma, kad pasaulinės kuro atsargos nėra begalinės.

Rusų mokslininkas K.Ciolkovskis teigė:,,Tik mūsų neišprusimas mus verčia naudoti iškastinį kurą“. Beje, tai buvo pasakyta dar tuomet, kai energijos sunaudojimas vienam gyventojui buvo palyginti nedidelis. Vadinasi, kiek daug mes beturėtume energijos šaltinių, vis tiek būsime priversti nagrinėti jų racionalaus panaudojimo klausimus.

P.Oščepkovas rašo:,, Mums dabar žymiai svarbiau yra suieškoti būdus ir kelius naujų energijos šaltinių įsisavinimui“.

1943 m. jis išleido straipsnį pavadinimu:,,Elektra iš supančios erdvės“.

Iš kur pas mokslininką tokios nekasdienės idėjos?

,,Pastoviai stebėdamas supančią gamtą, aš ne kartą žavėjausi jos kuriamąja galia“- rašo Oščepkovas.

,,Pasaulis nenutrūkstamai atsinaujina- jame kas nors atmiršta ir kažkas sukūriama. Tai amžinasis gamtos dėsnis! Astronomai įtikinamai įrodė, kad žvaigždžių ir ūkų pasauliuose nenutrūkstamai gigantiškuose procesuose susidaro naujos žvaigždės ir planetos. Todėl naujų žvaigždžių susidarymas iš išsisklaidžiusios materijos- jau nenuginčijamas faktas.Šis procesas yra pasikartojantis ir tuo pačiu dėsningas. Jo negalima sutapatinti su Visatos energijos persiskirstymo fluktuacijomis. Lygiagrečiai su žvaigždžių gimimu vyksta kitų žvaigždžių žūtis“.

Tuo įrodomas amžinas Visatos materijos ir judėjimo egzistavimas.

Negalėtų tai būti amžina, jeigu procesas eitų viena kryptimi ( E.J. )

Grįžkime į Žemę. Kaip kūrimo ir ardymo, žūties procesai vyksta čia, pas mus?

Ką P.Oščepkovas pastebėjo metų metais stebėdamas tą patį medį?

,,Tą patį,-ką ir mes.Štai atėjus rudeniui lapai atmiršta ir krenta ant žemės.Jie toliau pūva, maistingomis medžiagomis patręšia žemę, ir viename iš sekančių sezonų vėl virsta žalia mase.Tai vyksta nuolat,per visą augalo gyvenimą, kuris kartais tęsiasi keletą ar keliolika šimtmečių ( Sekvoja- E.J.) Taip mūsų visų akivaizdoje gamtoje vyksta amžinasis virsmas-žūtis, suardymas, toliau žaliosios masės chlorofilo kūrimas ir t.t.

Gyvas biologinis audinys- tai aukščiausia biomaterijos išsivystymo forma.

Bioaudinyje nenutrūkstamai vyksta sintezė ir skilimas. Tai –akivaizdus energijos koncentravimo ir dekoncentravimo pavyzdys gamtoje. Žinoma, kad sintezė gali vykti tik esant energetinio potencialo padidėjimui,o skilimas- esant energetinio potencialo sumažėjimui.

Bet kuri gyvojo audinio ląstelė demonstruoja šių priešingų savo esme procesų vienybę.

Tik šių dviejų procesų vienybė charakterizuoja gyvąjį kūną.

Išvada: begaliniuose Visatos toliuose vyksta gigantiški energetiniai procesai. Žemės gyvojoje gamtoje mes pastoviai stebime kūrimą ir ardymą.

Šių abiejų procesų realumas prieštarauja plačiai priimtai nuomonei, kad energija gali tik degraduoti.būti tik eikvojama,išsklaidoma.

Moksle egzistuoja Klauzijaus postulatas, pagal kurį šiluma savaime negali pereiti nuo labiau šaltų kūnų į šiltesnius.

Bet gi gamta amžinai keičiasi, amžinai yra judėjime. Ji negalėtų amžinai egzistuoti, jeigu visi procesai joje judėtų tik į disipaciją, t.y. energijos išsklaidymą.

Visi, iki šiol atrasti energijos gavimo būdai-ekstensyviniai. Žmonija kol kas įvaldė tą pasaulinio energetinio reškinio pusę, kuri susieta su disipacija. Energijos išsklaidymą mes matome pastoviai, todėl ne nuostabu, kad jis pirmiausiai buvo buvo pažintas ir panaudotas.

Bendruoju atveju fizikoje entropija (energijos išsklaidymas) suprantama kaip duotos sistemos egzistavimo tikimybė

Matematiškai tai atrodo sekančiai: S ≥ 0

Čia iš vienos pusės išreiškiamas nenutrūkstamas entropijos augimas, labiau tikėtinų įvykių vyravimas palyginti su mažiau tikėtinais. Antra, iš kitos pusės tai dar viena 2-o termodinamikos principo formuluotė. Tirdamas negrįžtamus procesus uždaroje sistemoje Klauzijus priėjo išvadą, kad ir Visatoje visumoje ( nors jos mes negalime laikyti uždara), entropija didėja į savo maksimumą.

Jis pasiūlė, kad anksčiau ar vėliau visi šiluminiai procesai Visatoje pasibaigs, ir Visata pasieks savo lygsvarą. (Kaip tai kertasi su aukščiau išdėstyta informacija! – E.J.)

Dar užpraeitame amžiuje daugelis mokslininkų neigė šį Klauzijaus ,, entropinį postulatą“ ir negrįžtamumo principą. Jų tarpe buvo R.Meyeris, Helmholcas, Moras, Rankinas, Reišle, V.Nernstas ir kiti. Bet reakcinė filosofija Klauzijaus teiginius panaudojo kaip įrodymą apie pasaulio ,,Pradžią“ ir ,,Pabaigą“. Kelių šimtmečių laikotarpyje Klauzijaus teorija visuose mokslo vadovėliuose buvo pateikiama kaip neginčytinas gamtos dėsnis. Tuo palaipsniui įtikėta ir tapo dogma. (Kaip čia neprisiminti posakio, kad ,, pastoviai kartojamas melas būtinai virsta ,,tiesa“- E.J.)

Mūsų laikais Klauzijaus teiginiai nevaidina tokios reikšmės kaip keliasdešimt metų atgal. Dabar vis daugiau balsų pasisako už tai, kad Klauzijaus postulatas nėra universalus.

Tai atsispindi mokslinėje ir techninėje literatūroje, aukštųjų mokylų vadovėliuose (P.Oščepkovas). Būtent Oščepkovas įvedė terminą ,,energoinversija“. Energoinversija- tai apibendrinta samprata apie naujus energijos gavimo būdus inversijos dėka, t.y. dėl aplinkoje esančios šilumos koncentravimo (P. Oščepkov: Žiznj i mečta., Moskovskij rabočij,1984,psl.308 ).

Šiuolaikinis ,,oficialusis“ mokslas energoinversijos nepripažįsta, taip pat kaip savo laiku nepripažino genetikos ir kibernetikos, juos vadindamas ,,reakciniais mokslais“.

Bet 1984 metais tada dar labai jaunas Gomelio valstybinio universiteto fizikos fakulteto studentas Viačeslavas Zaboronskis atliko drąsų eksperimentą. Jis įrodė, kad 2-asis termodinamikos principas , trukdantis sukurti 2-os rūšies ,,amžinąjį variklį“, yra paneigiamas.

Tuo pačiu buvo įrodyta, kad iš principo įmanoma pagaminti priemones energijos išgavimui iš aplinkinėje erdvėje išsklaidytos šilumos.

Tai reiškė, kad įmanoma energetika be angliavandenių, be urano…

Zaboronskio eksperimentas

Zaboronskis ( dabar –nusipelnęs išradėjas ) panaudojo paprastą vakuuminę lempą. Į ją patalpino du bario oksido kaitinamus katodus ( du lygiagretūs termokatodai su papildomu kaitinimu ). Juos įtvirtino lygiagrečiai 1 mm atstume vienas nuo kito stiklinėje vakuuminėje kolboje. Katodus sutvirtino kvarciniais siūlais. Kiekvienas katodas buvo kaitinamas atskiru elektros šaltiniu. Abu katodus prijungė prie testerio tam, kad galėtų stebėti elektros srovės kryptį. Pakaitinti elektrodai spinduliavo elektronus.

Įprastinėse sąlygose elektros srovė ( elektronų srautas ) judėjo nuo karštesnio katodo į šaltesnį- pagal 2-ąjį termodinamikos principą. Bet,- priartinęs prie kolbos pastovų feritinį magnetą, jis gavo tai, kad …elektros srovė pradėjo tekėti nuo šaltesnio katodo į karštesnįjį.

Fizikai supras, kad tokia elektros srovės kryptis reiškia šilumos nuo šaltesnio katodo pernešimą į žymiai karštesnį, nes kiekvienas elektronas perneša iš vieno katodo į kitą papildomą energiją, kuri lygi išėjimo iš katodo darbui!

Tai reiškia, kad savo bandymu Zaboronskis įrodė šilumos perdavimo galimybę nuo šaltesnio kūno į karštesnį kūną be išorinio darbo atlikimo. Vadinasi, tuo parodoma principinė galimybė pagaminti įrenginį, gaunantį energiją iš išsklaidytos aplinkoje šilumos.