Didysis kino kombinatorius R. Urbonas galutinai prasiskolino

Atgimstantį Lietuvos kiną ir jo kūrėjus gali sužlugdyti šiame versle įsisukęs prodiuseris R. Urbonas – pamėgęs finansinę riziką, jis įklimpo į didžiules skolas.

Didysis kombinatorius Ostapas Benderis turi konkurentą Lietuvoje, ne mažiau kongenialų ir nuolat lošiantį va bank. Tai – Robertas Urbonas, vadovavęs Lietuvos kino studijai ir palikęs ją “su trenksmu”, dabar žinomas kaip kino prodiuseris. Jį “pagimdė” tam tikros sąlygos – nuožmi komercija, užvaldžiusi kiną ir jo finansavimą Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje). R. Urbonas, prodiusuodamas kino produkciją, nutarė nepaisyti tokios “smulkmenos”, kaip finansinės ribos: pinigų visada išleisdavo daugiau nei turėjo ar galėjo surinkti. Jis buvo filmų “Dievų miškas”, “Snapphanar”, “Štiortebekeris” ir kitų, kurtų Lietuvoje kartu su užsienio kompanijomis, koprodiuseris. Deja, visi šie kino projektai, džiuginę žiūrovus ir suteikę viltį, kad kinas Lietuvoje toliau gyvuoja, poną R. Urboną surietė į ožio ragą ir ubagais paleido daugybę žmonių, be kurių filmo nepastatysi – dailininkų, fotografų, redaktorių. Nesumokėta liko net lietuvių kino klasikui režisieriui Algimantui Puipai. Dabar R. Urbonui nebeliko nieko – tik milijoninės skolos bei menkai su realybe susiję užmojai – ir su tokiomis kortomis jis lošia toliau. Deja, nukentėjusių ir apgaudinėjamų žmonių sąskaita.

Nors didžiausias R. Urbono projektas – A. Puipos režisuota juosta “Dievų miškas” – tapo pelningiausiu Nepriklausomybės laikų lietuvišku kino filmu, R. Urbonui tai buvo beviltiškas krachas. Filmą kartu su britų kompanija prodiusavo jo įmonė UAB “Baltijos filmų grupė”. Tikėdamasis didžiulės sėkmės, jis paėmė paskolą ir kartu dirbusiems menininkams pažadėjo aukso kalnus. Deja, filmo nepardavus nė vienam užsienio platintojui, kombinacija nepavyko. Savo kaltės R. Urbonas čia neįžvelgia – tyli lyg vištą pavogęs ir dėl visko kaltina valdžią, nedavusią filmo statybai neva žadėto milijono. “Nelaimei, tokia šio žmogaus prigimtis: siekdamas išvengti atsakomybės, jis kaltina kitus ir įsijaučia į aukos vaidmenį. Nors jo įvaizdžio dalis tebėra prabangus automobilis, asmeninis vairuotojas, vienetiniai drabužiai, ir visa tai – aišku, skolon”, – pasakoja “Skolų išieškojimo biuro” direktorius Almantas Čelkonas .

R. Urbonas liko skolingas ir už kitus savo prodiusuotus filmus – kartu su švedais kurtą juostą “Vištvagiai” (Snapphanar) ir su vokiečiais prodiusuotą “Štiortebekeris”. Pastarojo filmo autoriai dėl skolų kreipėsi į teismą ir jas prisiteisė, tačiau ar atgaus savo teisėtą uždarbį iš nemokaus prodiuserio? Dalis R. Urbono projektuose nukentėjusiųjų jau ieško pagalbos Skolų išieškojimo biure, tarp jų ir įmonė, praradusi viltį atgauti daugiau kaip 70 tūkst. litų. Iš viso R. Urbonas liko skolingas keliasdešimt jo projektuose dalyvavusių menininkų ir dešimtims Lietuvos bei užsienio įmonių. Paskolą bankui ir solidų kreditorių sąrašą vainikuoja kino metras Algimantas Puipa, kuriam už “Dievų mišką”, išrinktą 2005 m. Lietuvos metų filmu, iki šiol nesumokėta daugiau kaip 20 tūkst. litų.

Labiausiai gaila R. Urbono projektuose dalyvavusių menininkų, kuriuos dar giliau klampina darbdavio negrąžinamos skolos. Juk paprastiems žmonėms kokie šeši tūkstančiai litų yra dideli pinigai. Nenorėdami palaidoti paskutinę viltį juos atgauti, jie tampa priklausomi nuo svaičiojančio prodiuserio. Mat puolęs įgyvendinti naują kino idėją, jis vėl juos paverčia betarpiškais savo aferos dalyviais, kuriems nėra kaip atsisakyti. O kas jiems belieka? Arba likti su špyga – arba vėl dirbti ir tikėtis, kad pavykus naujam projektui, atgaus dalį skolos. Prodiuseris iš to daro biznį: dirbkite, jei norite atgauti bent 20-30 procentų skolos, jei nenorite – negausite nieko. Šių žmonių interesų negina jokia organizacija, ir jie vėl tampa nepagrįstai rizikuojančio prodiuserio įkaitais. Juk menininkai negali skųstis Darbo inspekcijai, nes jie dirba pagal autorines sutartis ir dėl skolų turi patys civiline tvarka kreiptis į teismą. Gana beviltiška situacija, kurioje R. Urbonu patikėję filmų kūrėjai apčiuopia tik špygą, nes rakto nuo buto, kuriame pinigai, jis niekada neturėjo.

Dirbdamas tokiais metodais, R. Urbonas diskredituoja ir Lietuvos vardą, ir mūsų kino kūrėjus, ir lietuviško kino galimybes, nes nuolat bendradarbiaudamas su užsienio kino kompanijomis, taip pat nevykdo finansinių įsipareigojimų. Ateityje jos gali visai atsisakyti dirbti Lietuvoje, kuri R. Urbono dėka pagarsės kaip nepatikimų prodiuserių kraštas. Gal mūsų šaliai jau gana antireklamos – rekordinio savižudybių lygio, karo keliuose ir pan.

Dabar šis kombinatorius dar kartą lošia va bank: skolų įvarytas į kampą, jis vėl pasielgė kaip O. Benderis, pažadėjęs tarptautinį šachmatų čempionatą Vasiukuose. Šįkart kartu su norvegais kuriamas naujas filmas “Ledinis bučinys”. Jau dabar projektas neblogai išreklamuotas, o senos R. Urbono skolos grimzta į kapų vandenį. Areštuotos UAB “Baltijos filmų grupės” sąskaitos netrukdo ponui prodiuseriui: šios firmos vardu jis priima sąskaitas iš klientų, o pinigus iš partnerių gauna ir moka juos kitos savo įmonės UAB “Eurospalvos” vardu. Vadinasi, tai – iš anksto planuotas sukčiavimo atvejis. Jis dar kartą sugebėjo susikviesti dirbti visus, kuriems yra skolingas, pažadėjęs, kad šį kartą viskas bus kitaip ir visos skolos bus grąžintos. “Deja, Skolų išieškojimo biuras, į kurį kreipėsi R. Urbono apgavysčių aukos, turi rimtą pagrindą abejoti šiais prodiuserio pažadais – ponas Urbonas, besiskųsdamas dėl neteisybės, puoselėja nedorus ketinimus ir vėl elgiasi nesąžiningai”, – sako A. Čelkonas. Skolų išieškojimo biuras, gerai įsigilinęs į šią probleminę situaciją, kviečia kreiptis visus nukentėjusius, kuriems R. Urbonas negrąžina skolų. Beje, SIB per Norvegijos ambasadą Lietuvoje apie krizę jau informavo filmo “Ledinis bučinys” režisierių ir scenarijaus autorių K. E. Jensen.

Tikėtina, kad ir pats R. Urbonas neturi iliuzijų, nes duodasi po Lietuvą ieškodamas sponsorių, galinčių finansuoti jo naujausią sumanymą – lietuvišką Holivudą. Kadangi tokia “ultravioletinė idėja” rėmėjų nedomina, R. Urbonas pokalbiuose švaistosi visokių svarbių žmonių vardais, apeliuoja į savo pažintis ministerijose ir bičiulystę su kai kuriais politikais. Vargu, ar tokia jo veikla duos patenkinamų rezultatų, siekiant grąžinti visas skolas. Greičiau nugalabys ir tuos gležnus šiuolaikinio Lietuvos kino daigelius, dėl kurio aukojasi visas skolas ir nuoskaudas tylomis kenčiantys kino menininkai.