“Bausparkassen” teatras užsuko gastrolių į Lietuvą” – apie Bausparkassen būsto kreditavimo sistemos trūkumus ir pasekmes

Uvertiūra

Įsivaizduokite, kad esate teatre ir žiūrite spektaklį. Orkestras groja uvertiūrą, scenos uždanga nuleista, tačiau už jos girdisi kažkoks šurmulys. Kas ten vyksta?! Pro atlėpusį uždangos kraštelį pavyksta pamatyti režisierių (kuris kažkodėl nepanašus į menininką, o greičiau į bankininką), kažką karštai aiškinantį aplink jį susibūrusiai grupelei aktorių (užbėgdamas įvykiams į priekį prasitarsiu, kad jie vaidina „politikus”). “… būstas… bankas… pinigai… taupymas… kreditai… valstybės subsidijos… įstatymas…”, toliau nuo scenos sėdintys žiūrovai girdi nurodinėjančio režisieriaus žodžių nuotrupas. Pirmoje eilėje sėdintys žiūrovai išgirsta daugiau – “… naujas būsto kreditavimo modelis… gyventojai taupo kelis metus ir vėliau gauna būsto kreditą… valstybė tokį taupymą remia net iki 500 litų per metus… reikia priimti šį įstatymą…”. Susikaupę, kad atsimintų visus nurodymus ir besistengią atrodyti protingi režisierių apspitę aktoriai pritariamai linkčioja galvomis ir, kad spektaklis geriau pavyktų, sukerta rankomis. Paprastus žiūrovus vis dar gaubia nežinomybė. Kiek aiškiau tik teatro užkulisius pažįstantiems žiūrovams. Muzika nutyla. Uvertiūra baigta.

Pirma dalis. Laivelis nuleidžiamas ant vandens.

Uždanga pakyla. Scenoje „politikai“ ir „paprasti piliečiai”. Iš už užkulisių veiksmą akylai stebi režisierius. Veiksmo vieta – Lietuvos žemelė, laikas – artėja rinkimai į prezidentus.

Reikalo esmę suprantantys „politikai“ susirūpinusiais veidais postringauja „piliečiams“ apie jų būsto sąlygas. Kokios jos prastos, kaip „piliečiai“ be finansinės valstybės paramos negali jų pagerinti, kaip valstybė turėtų finansiškai prisidėti sprendžiant šią visuomenei opią problemą. Rinkimams į prezidentus artėjant, „politikų“ choras tampa didesnis ir skambesnis. Kas gi nenori pažadėti kuo daugiau. Juk būstas – amžinai aktuali problema ne tik gausiam žemės ūkiui atstovaujančių rinkėjų būriui.

O jeigu problema yra, vadinasi, reikia priemonių jai spręsti. Eureka – „politikai“ turi ką pasiūlyti! (Kokie šaunuoliai – matosi, kad rūpinasi tauta!). Štai jums, „piliečiai“, valstybės remiamas taupymo būstui modelis, pasaulyje geriau žinomas „Bausparkassen“ pavadinimu. (Tarp mūsų vadinkime tiesiog Bausparkasės vardu).

„Politikai“, laikydami rankoje režisieriaus kruopščiai surašytą popieriuką, trimituoja, kad šis modelis leistų sudaryti finansines sąlygas „piliečiams“, ypač mažiau pasiturintiems, įsigyti būstą ir jį renovuoti, skatintų juos taupyti būstui, pagyvintų būsto rinką ir visą ūkį. Priduria, kad toks modelis sėkmingai veikia Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir kitose užsienio šalyse. Galiausiai baigia tuo, kad tokiam modeliui Lietuvoje įdiegti reikėtų visai nedaug – reikėtų pritarti „politikų“ parengtam įstatymui, o valstybei prisidėti savo pinigėliais (mokesčių mokėtojų pinigėliais – autoriaus pastaba).

Į sceną staiga išbėga nauji aktoriai – „ekspertai“ – ir puola aiškinti, kad tokia sistema neleis pasiekti jai keliamų tikslų, nebus naudinga visuomenei ir brangiai kainuos. „Ekspertai“ tvirtina, kad Bausparkasė nepasitvirtino Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, o Lenkija jo jau atsisakė. Tačiau jų žodžius užgožia „politikų“ traukiama sutartinė, kad „ekspertai“ nieko neišmano ir yra prieš vargšus „piliečius“.

„Politikai“ beveik vieningai pakelia rankas ir nuleidžia sukurptą laivelį ant vandens. Iš už užkulisių veiksmą stebintis režisierius lieka patenkintas – viskas pagal scenarijų! Pirmos dalies pabaiga. Uždanga nusileidžia.

Antra dalis. Laivelis pajuda iš vietos.

Uždanga pakyla. Scenoje įvairių socialinių sluoksnių „piliečiai“ (kažkodėl pasiturinčiai atrodančių daugiau), mielai nešantys savo pinigėlius ką tik veiklą pradėjusio ir plačiai besireklamuojančio Bausparkasės banko „bankininkams“.

„Bankininkai“ „piliečiams“ pakiša sutartis, pagal kurias „piliečiai“ pasižadėtų sukaupti jų banke nustatytą sumą pinigėlių ir sutiktų už tai gauti kur kas mažesnes nei įprastame banke palūkanas. „Bankininkai“, savo ruožtu, pasižadėtų, kad po kelerių metų „piliečiai“ gaus banko kreditą būstui už mažesnes nei įprastame banke palūkanas. Nuovokesni „piliečiai“ paskaičiavę ir įvertinę priverstinio taupymo „privalumus“ mato, kad jiems toks būsto finansavimo būdas netinka ir jau nori eiti į įprastą banką. Tačiau bankininkai jiems nuolankiai paaiškina, kad už priverstinį taupymą Bausparkasės banke jiems valstybė pamokės subsidijų ir suteiks kitų privilegijų.

Iš „bankininkų“ „piliečiai“ taip pat sužino, jog tam, kad gautų maksimalią valstybės subsidiją, jie į savo sąskaitą per mėnesį turi padėti papildomai apie 200 litų. Tam, kad valstybės subsidija nebūtų atimta, sukauptas lėšas „piliečiai“ turės naudoti būsto reikmėms finansuoti arba paimti kreditą būstui. Tik tarp kitko „bankininkai“ užsimena, kad kreditas bus išduotas tik tuo atveju, jeigu „piliečiai“ atitiks Bausparkasės banko keliamus reikalavimus.

Beveik visi spektaklio dalyviai atrodo sužavėti. Ir „piliečiai“, gaunantys valstybės premiją, ir „bankininkai“, galintys gerokai pelningiau nei įprasti komerciniai bankai investuoti „piliečių“ suneštus pinigėlius ir jiems skiriamas valstybės subsidijas. Laivelis pajuda iš vietos. Iš už užkulisių veiksmą stebintis režisierius lieka patenkintas – viskas pagal scenarijų! Antros dalies pabaiga. Uždanga nusileidžia.

Trečia dalis. Laivelis ima skęsti.

Uždanga pakyla. Scenoje tie patys „piliečiai“ ir „bankininkai“. Veiksmas persikelia kelis metus į ateitį.

Žiūrovai žiūri ir ką mato – laivelis netoli tenuplaukė! Vieni „piliečiai“, per nustatytą terminą sukaupę lėšas Bausparkasės banke, pamato, kad šių lėšų, kartu pridėjus banko išduotą kreditą ir valstybės subsidiją, jiems nepakanka įsigyti net ir pusei vidutinės kokybės būsto, kurio kaina, be kita ko, per tuos kelerius taupymo metus išaugo.

Į sceną išbėga „ekspertai“ ir choru užtraukia: „O mes gi sakėm, mes gi įspėjom, kad atsitiks taip, kaip atsitiko broliams čekams, slovakams ir vengrams, kuriems sutaupytų lėšų, valstybės premijų ir išduotų kreditų nepakako įsigyti ir pusės vidutinės kokybės būsto…”.

Kiti „piliečiai“, kelerius metus taupydami Bausparkasės banke ir tikėdamiesi gauti būsto kreditą, sumažėjus jų pajamoms ar tiesiog padidėjus šeimai (ir padidėjus būsto poreikiui), negalėjo įvykdyti „bankininkų“ reikalavimų ir prarado teisę į kreditą. Tuo tarpu mažiausias pajamas gaunantys „piliečiai“ apskritai nežiūri į Bausparkasės banko pusę, nes neturi galimybių taupyti.

„Ekspertų“ choras vėl traukia: „O mes gi sakėm, mes gi įspėjom, kad Bausparkasė nenaudinga mažas ir nestabilias pajamas gaunantiems „piliečiams“.

Dar kitiems „piliečiams“, turintiems teisę į būsto kreditą ir atitinkantiems banko reikalavimus, „bakininkai“ sako, kad dabar nėra pinigų ir reikia truputį, kokius metelius, palaukti.

Daugelis „piliečių“ nematydami galimybių gauti pakankamo dydžio kreditą būstui, o, nemažai jų, ir visai nenorėdami pagerinti būsto sąlygų, bet masinami pasinaudoti valstybės subsidijomis, taupo vos du ar tris metus, o sukauptas lėšas ir valstybės subsidijas naudoja visai ne būsto sąlygoms gerinti. Pabaigę vieną taupymo ciklą, jie vėl tampa Bausparkasės banko klientais tam, kad vėl gautų valstybės subsidijas.

“Ekspertų” choras vėl užgieda…

Žiūrovų akyse labiausiai patenkinti atrodo Bausparkasės bankininkai, kurie, gaudami „piliečių“ pinigėlius gerokai pigiau nei kiti bankai, pelningai juos investuoja.

Staiga žiūrovai išgirsta vis labiau šurmuliuojančius „piliečius“. “…valstybės skola didėja…valstybė nesurenka planuoto biudžeto…pinigų nepakanka reformoms vykdyti…”. Kaip viesulas pralekia žinia, kad valstybė gali sumažinti subsidijas Bausparkasės sistemai. „Piliečiai“ su vis didesne abejone akyse žiūri į „bankininkus“ ir nenori nešti pinigėlių jiems. Dar labiau susirūpinę atrodo tie „piliečiai“, kurie jau yra keliems metams patikėję pinigėlius „bankininkams“. Juk jie jau ne kartą buvo valstybės apgauti! Prisiminkime kad ir kompensacijas už žemę ar indėlius! Kas bus, jeigu valstybė ir vėl neįvykdys savo pažadų?!

Neramiai susižvalgo ir „bankininkai“, kurie negaudami „piliečių“ pinigėlių neturi iš ko išduoti tų varganų būsto kreditėlių, o svarbiausia – uždirbti pelno.

Šurmulį ir nerimą dar labiau padidina „ekspertų“ choras, giedantis, kad Bausparkasės laivelio nuleidimas ant vandens sukėlė tokias dideles bangas, kad kiti laiveliai prisėmė vandens, o kai kurie net buvo išmesti į krantą. Valstybei ėmus remti „piliečių“ kruizą Bausparkasės laiveliu, įprastos kelionės įprastais laiveliais „piliečiams“ tapo mažiau patrauklios. Teatro užkulisius pažįstantys žiūrovai suprato, kad „ekspertai“ gieda apie pablogėjusias veiklos sąlygas be valstybės paramos veikiantiems komerciniams bankams ir apie sumažėjusį jų siūlomų taupymo ir kreditavimo paslaugų patrauklumą.

Palaipsniui daugeliui „piliečių“ ir „politikų“ pradėjo aiškėti, kad Bausparkasės laivelis yra tik gražiai aplopyta gelda, kuri nenuplukdys „piliečių“ ten, kur jiems buvo žadėta… Laivelis pradeda skęsti. Užkulisiuose režisieriaus jau nebematome – jis kuria naują scenarijų! Trečios dalies pabaiga. Uždanga nusileidžia.

Epilogas

Istorija su nesėkminga baigtim užprogramuota nuo pat pradžių, kai dėl siaurų interesų paminami visos visuomenės interesai. Pasidavę režisieriaus-bankininko įtakai „politikai“ patys negalvojo apie „piliečius“, o tik apie savo populiarumą ar dar kažin ką. Tyliai pačių suinteresuotų bankininkų parengtam ir „politikų“ pradėtam svarstyti įstatymui nepritaria netgi tų pačių „politikų“ išrinkti ministrai, tvarkantys valstybės būsto ir finansų politikos reikalus ir siūlantys įdiegti „piliečiams“ patrauklesnius būsto finansavimo instrumentus. Akivaizdu, kad Bausparkasės modelis yra savitikslis, nes į klausimą, ar piliečiai, norintys pagerinti būsto sąlygas, iš jo turės naudos, atsakyti nesunku – neturės!