Ant naujos revoliucijų epochos slenksčio
Atėjo galas mitui apie lietuvį, kuriam krauk nekrovęs ant nugaros sunkumus ir jis vis tiek kentės. Visų tautų istorijoje yra klasių kovos pakilimo ir nuosmukio laikotarpiai. Nuosmukis gali tęstis dešimtis metų, po ko kovai įsibėgėti prireiks dar eilės metų. Tačiau anksčiau ar vėliau jis baigiasi. Dabar jau galima pagrįstai konstatuoti, kad gyvename klasių kovos nuosmukio pabaigoje.
Prasidėjusi neramumų banga Rytų Europoje pasiekė ir Lietuvą. Vakar, sausio 16 d., Vilniuje vykusi 7 tūkst. žmonių protesto akcija prieš vyriausybės „antikrizines“ priemones, kaip ir Rygoje sausio 13 d., peraugo į masines riaušes. Buvo išdaužyti seimo langai, bandyta įsiveržti į jo vidų. Seimūnai bijojo prieiti prie langų, „kad kas nenušautų“. Įsiutusi minia skandavo „Vagys“, „Seimą lauk“, „Duonos, darbo, pinigų“. Protestą rengusios profsąjungos, kurios dar prieš akciją pareiškė, jog nenori įvykių Rygoje pasikartojimo, nesugebėjo suvaldyti žmonių įsiūčio.
Nuotaikų minioje buvo įvairių. Plevėsavo kelios buržuazinės trispalvės. Buvo Paleckio „Fronto“ vėliavų. Pasitaikė žmonių, kurie ieškojo paralelių su 1990-1991 m. įvykiais, esą „tėvai kovojo prieš rusų okupantą, ir jaunimas dabar kovoja prieš biurokratus“. Kiti apie tų metų įvykius net neužsiminė, tik keikė valdžią ir vadino riaušes „revoliucija“. Treti konstatavo, kad tik revoliucija gali nušluoti oligarchus, o šie įvykiai yra įspėjimas. 151 žmogus per neramumus buvo sulaikytas, 32 iš jų uždaryti į areštines, 34 sužeisti.
Neramumai kilo ir Šiauliuose, kur taipogi vyko kelių tūkstančių žmonių protesto akcija priešais savivaldybę, į kurią buvo pabandyta įsiveržti. Alytuje minia kuriam laikui buvo užėmusi savivaldybę.
Žinoma, tiek valdžia, tiek ir buržuazinė žiniasklaida ėmė kliedėti apie „provokacijas“, apie tai, kad viskas buvo paruošta iš anksto, ir, žinoma, apie baisiąją Kremliaus ranką. Šita šutvė, kaip ir jų lėlininkai stambių privačių kompanijų kabinetuose, niekada nepripažins, kad dabartinę situaciją sukūrė jie patys, pradėję savo „antikrizinius“ veiksmus, o taipogi ir jų taip garbinamas privatusis kapitalas, įstūmęs į krizę visą pasaulį. Šiose riaušėse nėra nieko stebėtino. Tai vyksta bendroje 2008 m. prasidėjusioje neramumų grandinėje, pradedant „alkanųjų sukilimais“ trečiajame pasaulyje 2008 m. pirmoje pusėje, kuomet Haityje dirbančiųjų minia šturmavo prezidentūrą, arba kuomet Egipte darbininkai šturmavo Nacionalinį banką, ir t.t., ir baigiant kol kas Islandija, Graikija, Bulgarija, Latvija ir Lietuva. Kaip, beje, ir galima buvo numatyti dar toje pačioje 2008 m. pirmoje pusėje, kad neramumai persimes į labiau išvystytas šalis (žr. „Pasaulinė krizė ir pirmieji sukilimai“). Kapitalizmo krizė nenumaldomai žengia į priekį, ir tikrojo jos smūgio darbo žmonės dar nepajuto. Todėl tikėtina, kad neramumai tik plėsis ir aštrės. Ir jokios Kremliaus rankos tam neprireiks nei Lietuvoje, nei dar kur kitur. Net ir pačioje Rusijoje.
Žinoma, pastarieji įvykiai Vilniuje, kaip ir kitur Rytų Europoje, toli gražu nėra revoliucija. Tai tik stichinis pasipiktinimo proveržis, kuris, kaip ir reikėjo tikėtis, netrukus nuslopo. Tačiau riaušės, stichiniai susidūrimai su policija rodo nepasitenkinimo nuotaikų išplitimą ir kaitimą, žmonių netikėjimą ką nors pasiekti „teisėtais“ keliais, įprastos visuomeninės elgsenos žlugimą. Būtent šie reiškiniai istorijoje yra revoliucijų pranašai, nes jie rodo augantį masių atitrūkimą nuo esamo režimo ir santvarkos. Būdingai nuskambėjo vieno iš Vilniaus riaušininkų atsakymas žurnalistei, kuri paklausė, kodėl jis taip elgiasi: „O ką, tylėt?“ T.y. riaušėse jis mato vienintelę galimybę kažką pasiekti.
Tokios palyginti stambios riaušės apatiškoje Lietuvoje pačios savaime yra nemažas įvykis, kuris rodo, kiek pavargę ir nusivylę yra darbo žmonės, o kartu ir jaunimas, kuris semiasi šių nuotaikų iš savo tėvų. Žinoma, kol kas nepatenkintųjų masių galvose maišatis. Tarp jų pasitaiko vis dar gyvenančių 1991 metų euforijoje ir kliedinčių apie „laisvę“, lyginančių šiuos įvykus su 1991 m. įvykiais. Kiti piktinasi: „Už ką žmonės po tankais gulėsi, ar už tokią Lietuvą jie kovojo?“ Treti tiesiog turi iliuzijų, kad išdaužius seimui langus galima kažko išsireikalauti iš valdžios. Tačiau gilėjant krizei, besikartojant neramumams, ir, vadinasi, besikaupiant kovos patirčiai, plepalai apie „laisvę“ taps vis mažiau aktualūs ir nublanks prieš iššaukiančias socialines problemas bei pasipiktinimą esamu režimu. Istorija moko žmones botagu. Realybė jiems skausmingai kuolu kala į galvą tiesas, kol jie neatsipeikėja, neprabunda, nesupranta, kad atkuriant 1991 m. kapitalizmą tik tokia Lietuva ir galėjo būti, tik nusikaltėlių, kapitalistų ir skurdžių kraštu ji galėjo virsti, ir niekuo daugiau. Ir ji nebus kitokia, kol bus kapitalizmas. Dirbantieji turi suprasti, kad jų niekas nesieja su šia buržuazine valstybe ir ji jiems negali nieko pasiūlyti – tik dar vieną ašarinių dujų ir guminių kulkų porciją. Ir dabar ateina laikas aštriausiai tokių pamokų fazei, per kurią tie, kurie vis dar sapnuoja 1991 m. sapnus, turės atsibusti. Tai bus didelės pamokos ir tiems, kurie tikėjosi, kad riaušėmis ką nors pasieks. Kubilius iškart po riaušių ėmė grūmoti kumščiu, kad „antikrizinių“ veiksmų nenutrauks. Galbūt prireiks dar vienų riaušių, o gal dar dviejų ar trijų, kol žmonės įsisąmonins, kad tik organizuota kova su aiškiu tikslu gali ką nors duoti. Ir tas tikslas turi būti ne bandymas įtikinti vieną atskirą vyriausybę imtis to ir ano, o apskritai atsikratyti tos vyriausybės, atsikratyti paties režimo, paimti valdžią patiems ir pradėti stambios privačios nuosavybės suvisuomeninimą, t.y. atimti įmones iš biznierių ir atiduoti jas liaudžiai.
Kalbant apie tokios galimos revoliucijos, kuri jei įvyks, tai įvyks per artimiausius 3-6 metus, Lietuvoje pobūdį, remiantis dabartinėmis sąlygomis galima spėti, kad tai bus smulkiaburžuazinė revoliucija su socialdemokratiniais tikslais. Proletarinei revoliucijai sąlygų kol kas nėra. Darbininkija suardyta, daug kas išvažiavo į Vakarus, pramonė apskritai nėra išvystyta. Proletariatas nesijaučia susitelkusiu hegemonu. Tuo tarpu didelius sunkumus išgyvena pedagogai ir smulkusis biznis, kad ir tie patys turgaus prekeiviai, kurie kėlė neramumus Šiauliuose ir Alytuje. Tačiau situacija gali keistis. Žlungantys smulkieji verslininkai proletarizuojasi, pamažu prasideda emigrantų grįžimas į Rytų Europą iš Vakarų, kuris padidins klasinę įtampą, o socialdemokratija ne kartą istorijoje yra išdavusi darbo žmones. Tad sąlygos gali susidaryti ir proletarinei revoliucijai, o jei ir įvyks smulkiaburžuazinė, po jos galima dar viena nusivylimo ir pasipiktinimo banga. Juolab, kad pasaulinė krizė žada būti ilga, nepaisant kai kurių „ekspertų“ pažadų, o atskirai paimta Lietuva yra per maža, kad viena iš jos išbristų. Jei dar išjungs Ignalinos AE, nuosmukis bus tikrai garantuotas geram dešimtmečiui.
Vieną dalyką galima konstatuoti aiškiai: žvelgiant tarptautiniu mastu, artėja nauja revoliucijų epocha, o pastaroji riaušių banga Rytų Europoje yra tik pirmas vėjo gūsis. Pamažu susidarančios sąlygos komunistinio judėjimo atgimimui – tai geriausias krizės elementas, kuris gali tapti raktu, atversiančiu duris į geresnį pasaulį.
