Vaikas liko gyvas. O mes?

Leidykla „Baltos lankos” išleido knygą „Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai. 1941-1944″. Tai kaunietės, vokiečių kilmės dailininkės Elenos Holcmanienės (Helene Holzman, 1891-1968) užrašai, parašyti pokario metais. Juose – 1941-1944 m. Kauno getas. Autorė atpasakoja tai, ką matė ir patyrė pati. Ji gelbėjo geto žmones, per tuos 4 metus prarado savo devyniolikmetę dukterį, vyrą (kaunietį knygų leidėją Maksą Holcmaną.) , nemažai draugų ir artimų žmonių. Po karo E. Holcman ir jos dukra grįžo gyventi į Vokietiją, iš kur į Lietuvą buvo atsikėlusios 3-iajame dešimtmetyje. Po motinos mirties dukra Margarita išsaugojo jos užrašus, o 2000 m. išleido originalo (vokiečių) kalba. Netrukus E. Holcmanienės užrašai apie Kauno getą pasirodė ir kitomis pasaulio kalbomis. Lietuvių kalba jie publikuojami pirmąkart (iš vokiečių kalbos išvertė Osvaldas Aleksa). Knyga buvo pristatyta Kaune ir Vilniuje.

Išaugau aplinkoje, kurioje antisemitizmas buvo traktuojamas kaip patologinė nevisavertiškumo atmaina. Ne itin kvaršindavau sau galvą, kodėl tie antisemitai yra negeri. Tiesiog jų kalbos sukeldavo šleikštulį, kaip ir gatvėje išgirsti keiksmažodžiai ar barniai. Šeimos artimųjų ir pažįstamų rate buvo nemažai žydų – įvairių pažiūrų, profesijų, amžiaus. Šitie žmonės mane, dar jauną bernioką, labai daug ko išmokė. Tokia buvo jų moralinė nuostata – jauną žmogų dera ko nors išmokyti, kas turėtų praversti jo gyvenime. Išmokau muzikos. Išmokau kolekcionuoti ir sužinojau apie įvairias jo rūšis – filateliją, monetų, alavinių kareivėlių, ordinų kolekcionavimą. Sužinojau apie akvariumus ir žuvytes. Išmokau domėtis senais laikraščiais ir žurnalais. Ir išmokau to, ko nuolat stigo mūsų tarsi ir laimingoje šeimoje – ypatingai šilto, rimto požiūrio į kiekvieną šeimos narį.

Apie holokaustą žinojau tik iš nuogirdų: kad egzistavo Vilniuje getas, t.y. tokia vieta, kur žvėrys fašistai kankino ir žudė žydų tautybės žmones. Terminas „žydas” atrodė ne asmenybės apibūdinimas, o kažkokia ypatinga savybė – kaip brunetas ar blondinas, aukštaūgis ar storulis, ar dar kažkas įdomaus, individualaus ir neesminio. Vėliau, suprantama, šios tautybės sąvokos darėsi vis aiškesnės ir labiau komplikuotos, bet iš esmės – tos pačios. Geriausio vaikystės draugo ir jo šeimos emigracija į Izraelį 1971 m. ilgam tapo svarbiausiu gyvenimo įvykiu. Holokausto tema taip pat augo, plėtojosi ir brendo – visąlaik šalimais. Bet buvau lyg ir apsaugotas nuo šio kaltės jausmo: mano tėvai niekada nebuvo antisemitai, seneliai – taip pat. Mano sąžinė buvo švari prieš žydų tautybės žmonės, ir Vilniaus, Kauno ir kitų getų aukų pelenai nesibeldė į mano širdį.

Tais pačiais takais

Bet štai netikėtai sužinojau, kad mano senelis, kuris kadaise vedė mane už rankos pirmą kartą į pirmą klasę, iš tikrųjų nebuvo mano tėvo tėvas. Tikrasis tėvas buvo kitas žmogus, labai kultūringas ir jautrios sielos vyras, kuris karo metu užėmė nemažą postą tuometinėje Lietuvos karinėje administracijoje. Taigi holokausto šešėlis neišvengiamai turėjo kristi ir ant jo sąžinės.

Buvau pasimetęs. Kaip turėčiau jaustis? Atgailauti dėl nusikaltimų, kuriuose dalyvavo mano protėviai, ar ne? Ar tai liečia mane, mano vaikus? Tiesa, egzistavo dar viena aplinkybė. Mano tikrasis senelis mirė nuo infarkto 1943 m., t.y. tuomet, kai Vilniaus gete vyko žiaurūs žydų žudymai. Kaip dabar dažnai sakoma, kas užgins padaryti prielaidą, kad jo mirtis buvo su tuo susijusi? Ar jis išpirko tuo savo kaltę?

Ir štai į rankas pakliūna Elenos Holcmanienės užrašai apie Kauno getą. Kas joje taip sudomina ir sukrečia? Aprašyti žiaurumai? Lietuvių dalyvavimo tuose žiaurumuose faktai? Ne tik. Nustebino visų pirma tai, kad tarp žmonių pavardžių ir vietovardžių yra nemažai tų, kurie paminėti ir mano tėvo memuariniuose rašiniuose apie prieškario ir karo laikų Kauną. Supratau, kad ir tėvas, kuriam tuomet buvo keliolika metų, ir jo motina gyveno Kaune visai greta E. Holcmanienės ir jos dukterų. Vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, lankėsi tose pačiose parduotuvėse, bendravo su tais pačiais žmonėmis, lankė tas pačias kirpyklas ir kosmetikos salonus.

Dauguma iš nuotraukose įamžintų tėvo klasės draugų žydų pražuvo Kauno gete. Liko gyvas vien mažytis Liova, kuris išsigelbėjo tik todėl, kad prieš ateinant vokiečiams rusai ištrėmė jo šeimą į Sibirą. Prieš dešimtmetį šis kuklus senas žmogus, gyvenantis Izraelyje, susirado mano tėvą ir praskaidrino jo paskutinius gyvenimo metus prisiminimais apie išdykusią vaikystę, šauniai praleistą Kauno „būdoje”.

Tačiau tėvo prisiminimuose apie tą laiką ir apie vokiečių okupaciją Kaune tėra vos keletas žodžių, tiesiog konstatavimas: buvo toks getas, labai niūri vieta. Ir tiek. Apie tai, kad ten buvo kankinami ir žudomi tūkstančiai žmonių, su kuriais visai neseniai buvo gyventas bendras gyvenimas – nė žodžio.

Nieko panašaus į tai, kas taip sodriai ir skrupulingai aprašyta E. Holcmanienės knygoje. Kodėl?

Atsiribojimas

Sąmonėje iškyla vienas žodis, kuris šiaip jau nėra kažkuo ypatingas, tačiau, pasirodo, labai svarbus. Atsiribojimas – štai kas leido žmonėms, gyvenusius šalia viso to, kas darėsi greta – žydų gete – jausti dvasinį komfortą. Atsiribojimas nuo jų nelaimių, nuo jų pagalbos šauksmo, nuo jų nebyliojo maldavimo. Nepakeliamas būties lengvumas…

Štai po daugelio metų vėl vaikštau į darbą pro Lukiškių kalėjimo sienas. Tuo pačiu taku 11 metų vaikščiojau į mokyklą, o iš jos – namo. Žinojau, kad už tų sienų – žmonės. Kodėl jie ten, pelnytai ar ne – savo jaunos galvos nekvaršinau. Jaučiausi atsiribojęs. Su smalsumu žiūrėdavau į kai kuriuos „ano pasaulio” gyventojus, kuriuos apsauga išvesdavo per gatvę semti bulvių iš žemų sandėlių. Prieš kelias dienas stebėjau tokį patį vaizdą: tokie pat nelaimingi kaliniai krauna bulves iš to paties sandėliuko, tokia pat abejinga apsauga juos saugo. Be abejonės, tarp šiuolaikinių Lukiškių ir karo meto getų gyventojų nėra nieko bendra. Nustebino ir sukrėtė kitkas: vis dar mane valdantis atsiribojimas. Nuostabus savisaugos instinktas – komforto, apsimetančio gyvybės savisaugos instinktu.

Vadinasi, getas yra manyje. Jis niekur nedingo – nei per mano niekad nematyto uniformuoto senelio plyšusią širdį, nei per mano tėvo, visą gyvenimą draugavusio su žydais ir jų gerbiamo, išganingą atsiribojimą. Getas yra manyje – jutau skaitydamas Elenos Holcmanienės užrašus. Bet šalia patirto moralinio šoko pajutau pasotinto smalsumo euforiją. Kodėl mes taip mažai apie tai žinome?

Getas mūsų širdyse

Kodėl mes taip mažai apie tai žinome? Šis klausimas nuskambėjo ir per knygos „Šitas vaikas turi gyventi” pristatymą Vilniaus rotušėje. Mums, ne žydams ir ne antisemitams, į šią temą nesigilinusiems ir nuo jos sėkmingai atsiribojusiems, visuomet atrodė, kad kas jau kas, bet Vilniaus ir Kauno getų istorijos privalėtų būti užfiksuotos, atspindėtos, išnagrinėtos tūkstančiuose memuarų, dienoraščių, liudijimų ir t.t. Pasirodo, nieko panašaus. Pasirodo, vokietės dailininkės, Marko Šagalo pasekėjos iš Kauno užrašai yra ne charakteringas dokumentas, o išskirtinis atvejis.

Neseniai teko bendrauti su tipišku vyresniosios kartos rusų inteligentu, garsiojo kompozitoriaus sūnumi. Labai atsargiai jo paklausiau (o ką gali žinoti?) – ar per tuos metus jis netapo antisemitu? Jis pažvelgė su tokia nuostaba, kuri galėjo reikšti tik štai ką: kaip tokia klausimo formuluotė apskritai galėjo rastis logiškai mąstančioje galvoje? Paradoksalu: juk dauguma mūsų kultūrininkų šventai įsitikinę, kad jo tėvas kompozitorius yra žydas. Kaip kitaip jis galėjo ištisą simfoniją skirti Jevgenijaus Jevtušenkos poemai? Tokį kūrinį, daugumos nuomone, galėjo parašyti tik žydas. Štai jis, atsiribojimas; štai jis – getas mūsų širdyse.

Šia proga pacituosiu tik dvi eilutes iš tos pačios J.Jevtušenkos poemos, kurios tekstas panaudotas Dmitrijaus Šostakovičiaus Tryliktoje simfonijoje: „…aš esu kiekvienas čia nužudytas senis, aš esu kiekvienas čia nužudytas vaikas…” Būtent toks jausmas lydėjo skaitant E. Holcmanienės sukurtą Kauno geto žmonių kroniką. Žuvusių ir išsigelbėjusių. Gelbėjusių ir dėl to žuvusių. Budelių ir vykdytojų. Teisuolių ir naivuolių. Ar galėčiau gyventi sau ramiai toliau, jei nežinočiau to, kas pavaizduota šioje knygoje? Tikriausiai galėčiau – atsiribojęs. Ar galėsiu dabar? Nežinau.