Netolerancija naujiesiems emigrantams – kelias į prarastąją kartą?
Emigraciją dauguma Lietuvos politikų traktuoja kaip vieną didžiausių šalies problemų, tačiau valstybės emigracijos politika formuojama vangiai, kadangi nesugebama priimti naujų iššūkių ir kurti emigrantų susigrąžinimo strategijų. Tuo tarpu eiliniai piliečiai, pasiliekantys Lietuvoje, išvykstančiuosius smerkia.
Jei apie senuosius išeivius lietuviai Lietuvoje ir žiniasklaida atsiliepia teigiamai, tai apie šiuolaikinės emigracijos vertinime dominuoja neigiami atspalviai, emigracija laikoma blogiu, kurį reikia mažinti, mėginti išvengti. Nuolat išryškinamas neigiamas emigracijos poveikis Lietuvai – darbingo amžiaus žmonių mažėjimas, socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų pasitraukimo. Daug rečiau pastebimi teigiami emigracijos aspektai: didelė dalis emigrantų uždirbtų pinigų sunaudojama arba investuojama Lietuvoje, šalyje mažėja bedarbių skaičius ir kartu – socialinės paramos poreikis, migrantai įgyja naujos patirties. Mažai kam rūpi išvykstančių lietuvių problemos, su kuriomis jie susiduria užsienyje: darbo ir buto paieška, teisinės pagalbos stoka, socialinis draudimas, vaikų mokymas, išankstinės informacijos apie gyvenimo ir darbo sąlygas svetimoje šalyje trūkumas. Seniau emigravę lietuviai užsienyje turi subūrę stiprias bendruomenes, besirūpinančias lietuviškumo išlaikymu užsienyje, tačiau naujiems emigrantams į šias seniai veikiančias bendruomenes įsilieti gana sunku, bendruomenės į naujai atvykstančiuosius kartais žiūri nepatikliai.
Išvykstantys lietuviai vadinami ekonominiais emigrantais – važiuojančiais dėl beatodairiško materialinės gerovės siekimo. Ne vienas lietuvis į išvykstantį tautietį žvelgia su pavydu ir priekaištu, kaip į išdaviką, paliekantį gimtąją šalį. Mažai bandoma gilintis, kokie kiti, ne ekonominiai aspektai verčia žmones laimės ieškoti svetur. Ne tik pinigai, bet ir platesnės savirealizacijos galimybės užsienyje, palankesnė aplinka privataus verslo kūrimui, galimybė dirbti moderniomis technologijomis, nusivylimas Lietuva, netikėjimas galimybėmis turtą užsidirbti savo jėgomis gimtoje šalyje, susitaikymas, kad niekas Lietuvoje greitai nesikeis, skatina emigraciją. Yra ir ypatingų istorinių bruožų, paaiškinančių migraciją. Jau daug lietuvių kartų netapatino savęs su valstybe, būdami Sovietų Sąjungos sudėtyje. Lietuviai įprato būti priklausomi, patirdami psichologinį komfortą. Įprato tarnauti svetimam ponui ir lenkti galvą prieš turtingesnius. Todėl dabar jiems atrodo natūralu sunkiai dirbti svetimoje šalyje tam darbdaviui, kuris moka didžiausius pinigus.
Lietuviai netolerantiški tiek išvykstančių tautiečių, tiek į Lietuvą atvykstančių kitataučių (ypač trečiojo pasaulio šalių) atžvilgiu. Istorinės psichologijos tyrėjai padarė išvadą, kad mažiausiai tolerantiški yra sluoksniai, kurie jaučiasi nuskriausti ir pažeminti. Todėl manoma, kad sovietinės okupacijos skriauda ir masinis lietuvių savigarbos išniekinimas įtakojo lietuvių nepasitikėjimą vieni kitais, negebėjimą kooperuotis, ginti asmeninius ir grupinius interesus. Lietuvos jaunimas, nepamenantis sovietmečio, daug palankiau žiūri tiek į svetimtaučius, tiek į laisvą darbo jėgos judėjimą, tiek į narystę Europos Sąjungoje apskritai.
Taigi netolerancija Lietuvoje turi gilias šaknis, kurią atskleidžia ir Pilietinės visuomenės instituto užsakymu praeitais metais atliktas tyrimas. Jis parodė, kad nenorinčių gyventi lietuvių kaimynystėje su bet kuriais kitataučiais buvo 20 proc., su žydais – 31 proc., su musulmonais – 51 proc., su čigonais – 70 proc., su imigrantais (darbininkais užsieniečiais) – 34 proc. Šios neigiamos nuostatos gana stebinančios, kadangi Lietuvoje šiuo metu nėra daug nei musulmonų, nei čigonų, nei emigrantų darbininkų. Nuostatas didele dalimi įtakoja žiniasklaida. Tikėtina, kad naujieji lietuviai emigrantai, gyvenantys Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje turi daugiau tolerancijos, nes jiems dažnai tenka gyventi tokių pačių atvykėlių iš Azijos šalių pašonėje. Tokiu būdu tolerancija gimsta iš praktinės patirties, kurios neturi lietuviai Lietuvoje.
Lietuvos intelektualai vis dažniau pranašauja nacionalinės, tautinės kultūros žlugimą globalizacijos procese. Kažkada atrodžiusios brangios vertybės (religija, nacionalinio identiteto jausmas, patriotinės vertybės) dvelkia praeities dulkėmis. Ne kiekvienas žino, kaip pristatyti Lietuvą ir garbiausius jos žmones, nuvykus į kitą šalį arba atvykus į Lietuvą užsieniečiui. Tačiau globalizacijos kontekste bendradarbiavimas su kitų kultūrų, religijų žmonėmis privalomas, aišku, neužmirštant savo tradicijų, vertybių ir moralinių principų. Įsisąmoninus tautinį identitetą, lietuviui nebus gėda prisipažinti nuvykus į kitą šalį, kad jis yra lietuvis, ir šis žodis nebus tapatinamas su nevykėliu, atsilikėliu. Ir praeis nemažai laiko, kol išnyks Airijos, Norvegijos, Ispanijos, Vokietijos laikraščių suformuotas lietuvių migrantų kaip nusikaltėlių ir socialinių problemų kėlėjų įvaizdis. Žiniasklaidos pranešimai tada turėjo realų pagrindą, tačiau Lietuvos įvaizdžiui padarė didžiulę žalą ir sumažino šalies piliečių galimybes legaliai įsidarbinti.
Lietuviai neturėtų smerkti lietuvių emigrantų, o palaikyti partneriškus ryšius su jais. Juk užsienyje gyvenančios lietuvių bendruomenės gali tarnauti lobistiniais tikslais, įtakoti užsienio valstybių politikų sprendimus, palankius Lietuvai. Abipusiu pasitikėjimu grįsti santykiai – ateities perspektyva, kadangi kol kas naujieji emigrantai netapę visateisiais tų šalių, kuriose gyvena, piliečiais.
O kas bus dar po keleto ar keliolikos metų? Ar tikrai išskėstomis rankomis lauksime grįžtančių lietuvių, žinodami, kad jie sudarys mums didesnę konkurenciją ieškant darbo ar stojant į universitetą? Juk ne paslaptis, visi žinome tą ypatingą lietuvių bruožą – nemeilę tautiečiui. Todėl jau dabar dažnas lietuvis Lietuvoje pasvarsto: o kodėl turėčiau lenkti nugarą ir kurti gerovę Lietuvoje, kai ja naudosis grįžę ir niekuo prie tos gerovės kūrimo neprisidėję tautiečiai?
Bet yra ir kita medalio pusė. Ar dabartiniai emigrantai norės grįžti į mūsų kurtą Lietuvą? Ar maža atvejų, kai dešimtį metų Lietuvoje nebuvę žmonės grįžta, pakraipo galvą, ištaria kažką panašaus į „nieko čia nebesuprantu, viskas taip pasikeitę“ ir išvyksta atgal į buvusius laikinus namus, pavyzdžiui, į Airiją?
Taigi, jau dabar galima nedrąsiai nuspėti, kad kad naujųjų emigrantų grįžimas į Lietuvą bus nepaprastai sunkus, jei išvis įmanomas, o visuomenėje kylantis priešiškumas, sąlygotas netolerancijos ir kitų lietuviško būdo ypatybių, išeiviams šią galimybę dar labiau menkina. Ar tik neturėsime dar vienos prarastosios kartos?
