Lietuviškų vertybių išlikimas

“Jei pati tauta nesirūpina savo istorija, tai optimizmo dėl lietuviškų vertybių išlikimo lieka nedaug“

Ko gero, kai kam Lietuvos universitetuose girdėta dr. Izoldos Gabrielės Geniušienės pavardė. Nuo 1973 metų dėstytojavusi Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, nuo 1985-ųjų – Vilniaus universiteto anglų kalbos dėstytoja, vertėja, daugelio literatūros mokslo straipsnių autorė, 1995-1998 metais – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto modernizmo teorijos ir modernistinės poezijos dėstytoja. Ne mažiau žinomas ir jos vyras – rašytojas, profesorius, politinis veikėjas Algis Tomas Geniušas. O štai Niujorke šią vasarą dr. I.Geniušienė vieši pas sūnų Saulių Geniušą, jau kurį laiką gyvenantį, dirbantį ir studijuojantį šiame mieste.

Be kitų darbų, dr. I.Geniušienė yra Dalios Grinkevičiūtės Sibiro tremties memuarų „A Stolen Youth, A Stolen Homeland“(„Pavogta jaunystė, pavogta tėvynė“) vertimo į anglų kalbą autorė. Į šią knygą vertėtų atkreipti dėmesį, nes būtent čia, Amerikoje, ji galėtų surasti savo skaitytoją: angliškas vertimas būtų itin patogus ir įdomus jau šioje Atlanto pusėje gimusiai bei susiformavusiai lietuvių kartai, lituanistinių mokyklų mokiniams. Deja, kaip sužinojome iš vertimo autorės, iki šiol prieš porą metų pasirodžiusi minėtoji knyga nėra sulaukusi jokio dėmesio ar reprezentavimo užsienyje, neskaitant Frankfurto knygų mugės.

Tad džiugu, kad JAV viešinčią profesorę surado ir bent trumpam šios knygos pristatymui į savo susirinkimą pasikvietė Pabaltijo Asociacijos prie Jungtinių Tautų (BATUN) nariai.

– Šis mano vizitas yra privatus, asmeninis – atvykau aplankyti savo sūnaus. JAV esu jau nebe pirmą sykį.Pirma mano kelionė į JAV buvo 1990 metais. Labai ryškiai prisimenu šį savo pirmą vizitą už Atlanto, nes tuomet po ką tik iš sovietinio rėžimo išsilaisvinusios Lietuvos ši šalis man atrodė kaip „milk and honey land“. Vėliau, 1998 m. laimėjus Fulbright‘o stipendiją, ketvertą mėnesių teko stažuotis privačiame Vanderbildt universitete Nashville (Tennessee), tada išsamiau ir iš arčiau susipažinau su JAV. Taigi esu čia jau trečią kartą, tačiau daugybė dalykų tebėra įdomu ir nauja.

– Ir visgi su Jumis norisi kalbėtis pirmiausia kaip su Dalios Grinkevičiūtės Sibiro tremties memuarų vertėja į anglų kalbą. Gal pasidalintumėte mintimis apie šią knygą ir jos gimimą?

– 1988 metais sutrumpintas šios knygos variantas buvo išspausdintas viename iš Lietuvos žurnalų. Tada ji sukrėtė visą skaitančią visuomenę. Be abejo, noriu pastebėti, jog skaitančios visuomenės tuo metu buvo žymiai daugiau nei dabar, nes tais sovietiniais metais žmonės ieškojo bent kažkokio priešpastatymo egzistavusiai netikrovei. O šiame kūrinyje kaip tik buvo visas prievartos imperijos – Gulago padarytas skausmas, kurio tuomet nieks nežinojo.

Knyga, kurią aš išverčiau į anglų kalbą, yra platesnis variantas, t.y., originalaus D.Grinkevičiūtės dienoraščio rankraštis be jokių pataisymų, tik su menkais stilistiniais pakeitimais bei nežymiu vertėjo „atspaudu“.

– Gal galėtumėte priminti, o iki šiol negirdėjusiems papasakoti ypatingą šio rankraščio istoriją?

– Dalia Grinkevičiūtė ir jos tėvai 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į pačius atšiauriausius ledynuotuose Laptevų jūros lagerius, kur mergina ir rašė savo dienoraštį. 1949 m.

D.Grinkevičiūtei drauge su motina nelegaliai pavyko grįžti į Lietuvą, nes jos motina sunkiai sirgo ir norėjo bent jau numirti savo žemėje. Netrukus taip ir nutikę. Kadangi jos abi slapstėsi nuo akylo saugumo, mirus motinai D.Grinkevičiūtei nelikę kito pasirinkimo, kaip tik iškirsti duobę asloje ir joje palaidoti savo motiną. Panašiai mergina paslėpusi ir savo rankraštį – sudėjusi jį į stiklinį indą ir užkasusi sode.

1950 m. D.Grinkevičiūtė buvo ištremta atgal į Sibirą. O šis jos rankraštis buvo atkastas visai prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą.

Tame neapdorotame unikaliame kūrinyje – visas jaunos mergaitės skausmas, išsiliejimai, to absoliutaus, neįsivaizduojamo Sibiro tremtinių siaubo pavaizdavimas, kurį norint parodyti pasauliui buvo būtina išversti į anglų kalbą.

– Jūsų vertimas į anglų kalbą pasirodė prieš porą metų – 2002-aisiais jį išleido Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla. Kokį atgarsio jis susilaukė Lietuvoje?

– Žinoma, Lietuvoje ši knyga neturėjo jokio atgarsio. Be abejonės, todėl, kad lietuviams skaityti angliškai visiškai neįprasta, be to, dar vyraujančios dekadanso nuotaikos ir katastrofiškas knygų neskaitymas. ˇinoma, dar ir dėl to, kad knygos tema labai skaudi ir nemaloni. O jeigu pažvelgus į Anne Applebaum knygą „Gulag: A History“, kuri šįmet laimėjo Pulitzer apdovanojimą, galima būtų surasti ir dar vieną priežastį. A.Applebaum savo knygos pabaigoje iškelia labai svarbų klausimą: “Kodėl Rusijoje ir visose post-sovietinėse šalyse niekas nenori prisiminti, nenori net girdėti Sibiro lagerių skausmo?“. Ši autorė man padarė didelį įspūdį duodama tiesmuką atsakymą: „Taip yra todėl, kad visos tos šalys iš esmės tebėra valdomos komunistų“. Na, ir jeigu pažiūrėtume į Lietuvą, pamatytume būtent tokių apraiškų pavyzdžių. Manau, kad iš dalies dėl šios priežasties mano vertimas buvo „užmarintas“, kad mažiau būtų triukšmo.

Vertimą dariau dar ir su ta intencija, kad būtų galima papildyti lietuviškos literatūros įvairovę angliškai. Kadangi ypač mūsų maža tauta negali egzistuoti izoliuota, vien tik lietuvišku variantu, mūsų kultūrai būtina išeiti į pasaulį. Kaip tik vertimai ir turi atlikti tą kultūros platinimo funkciją, tačiau tam reikalinga bent elementari reklama bei pačių lietuvių suinteresuotumas ir dėmesys, o kaip tik jo ir pritrūksta… Knyga buvo nuvežta net į Frankfurto knygų mugę, bet ir ten jos niekas net nepaminėjo.

Visas šis abejingumas privertė mane dar ryškiau suvokti, kad žmonės arba tautos turi tokią tikrovę, kurios yra verti. Tai yra ypač plati tema, ir aš nesiruošiu išdėstyti savo požiūrio į Lietuvos istoriją čia, bet jeigu lietuviai ir toliau vengs atsiminti skaudžius savo istorijos laikotarpius, jie nebus tos istorijos atminties verti… Jeigu pati tauta nesirūpina savo istorija ir praeitimi, tai optimizmo apie lietuviškų vertybių išlikimą lieka nedaug.

– O ar teko sutikti angliakalbių skaitytojų, kurie būtų pasidomėję Jūsų išversta knyga, perskaitę ją, išsakę savo nuomonę?

– Teko. Daugelis perskaičiusių sakė, koks tai svarbus, reikšmingas kūrinys, kaip jie sujaudinti, sukrėsti, tačiau tai – tik vienetai.

Mano knygos situaciją galima apibūdinti senu liaudišku humoru: „Per degtinę samdau gėrėją“. Pati turiu surasti skaitytojus ir netgi pati padovanoti jiems knygą. Manau, mano duoklė kultūrai yra išversti ir paruošti knygą, o ne ieškoti skaitytojo. Atvirai pasakius, po šios knygos nesėkmės aš labai nusivyliau vertimais, nemanau, kad daugiau imsiuosi tai daryti.

– Tad ar esate išleidusi kitų spaudinių po šios knygos?

– Kaip tik nesenai esu pabaigusi savo naują knygą anglų kalba „Anglo-American Poetry of High Modernism.“kuri turėtų pasirodyti jau šį rudenį. Jos pirmoji teorinė dalis pavadinta „Modernizmas“ kurioje išdėstyta teorija šiai meno krypčiai. Kadangi knyga yra dedikuota trijų modernizmo poetų William Butler Yeats‘o, T.S, Eliot‘o ir Ezra Pound‘o poezijos analizei ir interpretacijai tai ir sudaro didžiąją knygos dalį. Žinoma šios knygos skaitytojų Lietuvoje nesitikiu, ji orientuota į Vakarų literatūros pasaulį.

– Jūsų kaip dėstytojos, tiesiogiai prisiliečiančios prie jaunimo problemų, bei kaip dviejų iš Lietuvos emigravusių vaikų motinos norisi paklausti, kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę jauną emigrantų kartą, išvykstančią iš Lietuvos ir pasiliekančių tvirtintis, gyventi JAV ar kitur užsienyje?O gal Lietuvai įstojus į ES emigracija sumažėjo?

– Nemanau, kad kažkas pasikeitė: jaunimas masiškai emigruoja į užsienį. Mano nuomone, kol kas Lietuvos valstybė tebeignoruoja ir atmeta gabius, išsilavinusius žmones, nesuteikia jiems galimybių tobulėti, atsiskleisti ar bent jau normaliai užsidirbti ir pragyventi, tebevyrauja didžiulė neteisybė, nomenklatūra. Ypač liūdna padėtis yra provincijoje. Pavyzdžiui, iš Lietuvos masiškai emigruoja gydytojai, kadangi po pilno mediko išsilavinimo jie teuždirba grašius, o ypač kokybiškai palyginus su tos pačios profesijos žmonėmis užsienyje.

Kadangi mano abu vaikai gyvena ne Lietuvoje (sūnus Saulius – JAV, o dukra Agnė – Briuselyje, Belgijoje), aš kuo labiausiai linkiu, kad jie galėtų surasti save šiose šalyse ir pritaikyti savo potencialą bei pilnavertiškai įsitvirtinti. Galų gale, pasaulis darosi globalizuotas, ir jauniems lietuviams būtina intelektualiai integruotis, įplaukti į visa tai, nes Lietuva galės išreikšti save, kai turės lygiaverčių žmonių Vakarų pasauliui. Žinoma kyla klausimas, kaip jie vėliau išreikš savo lietuviškumą. Manau, bus įvairiai, bet juk kartais nešti naudą Lietuvai būnant užsienyje galima dar labiau nei pačioje Lietuvoje.

*** Pabaigai reikia pridurti, kad ir kaip skaudūs bei nemalonūs mūsų tremtinių prisiminimai, tačiau tai – mūsų tautos istorijos dalis. Tad besidomintiems bei branginantiems ją lietuviams, o taip pat Lietuvos istorija susidomėjusiems jų draugams amerikiečiams skirtas unikalių Sibiro tremtinės Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų vertimas, atliktas prof. I.Geniušienės. Gyvenantiems JAV knygą patogiausia įsigyti perkant internetu, pvz., www.apuokas.com , kur jos kaina yra 12.20 JAV dol.

Audronė MAČIŪNAITĖ