Dipukų Lietuva ir sugrįžtančiųjų tikrovės
Lietuvos vizijų yra tiek, kiek žmonių, kurie jas puoselėja, su jomis tapatinasi. Turbūt nė vienas negalime tarti, kad mūsų vizija pati teisingiausia, todėl visada pravartu ją permąstyti klausantis kitų. Šis tekstas buvo skaitytas 1999.VII.9 Europos lietuvių dienų Vokietijoje metu.
Nesu profesionali istorikė, tad negaliu akademiškai kalbėti apie šiuos dalykus. Galiu pasidalinti tik savo patirtimi. Nesu dipukė, nes gimiau jau Amerikoje. Tėvai, matyt, dipukai. Man šis žodis svetimas. Mano kartai buvo aišku, jog esame lietuviai, kai kas primygtinai sakydavo – Amerikos lietuviai, o terminas “dipukai” mums atrodė kažkoks apdulkėjęs ir neskanus, tinkantis nebent apibrėžti seniems ginčams tarp mūsų tėvų ir šio šimtmečio pradžioje atvykusių į Ameriką ekonominių ateivių bei pabėgėlių nuo caro karinės prievolės kažkelintos kartos palikuonių. “Dipukas” – “displaced person”, lietuviškai – išvietintas žmogus. Amerikos senbuviai taip pavadino nieko naujoj aplinkoj netuokiantį, atskirai besilaikantį, anglų kalbos nemokantį, o visgi kažkodėl išdidų Lietuvos žmogų. Mes jautėmės sugėdinti, patys nežinodami kodėl, kai senbuviai taip vadindavo mūsų tėvus.
Anksčiau į Ameriką atvykę lietuviai save laikė ateiviais, dipukus – išeiviais. Mano mama pasitraukė iš Lietuvos su savo tėveliais prieš antrąją rusų okupaciją. Ji – klasikinė dipukė. O tėvelis, suimtas Kaune už antinacinę pogrindinę veiklą, atsidūrė vokiečių kalėjime. Taigi jis ne pats emigravo, tačiau irgi – dipukas. Nors tas vardas kiek pašaipus, patys dipukai, kaip ne viena kita pažemintųjų grupė, šį žodį ryžtingai pasisavino, pavertė vos ne malonybiniu, apibrėžiančiu savą sociumą.
Kalbėdama apie dipukų Lietuvą, jos pasisavinti nedrįsiu. Tai mano tėvelių Lietuva, į kurią aš turiu nebent paveldo teises. Tai buvo šalis, kurioje gimiau, užaugau, kai ką ir kūriau joje, buvau liudytoja vieno ar kito jos aspekto nokimo ir nykimo, stengiausi jungtis braižant jos integravimo į atgimusią Lietuvos Respubliką architektūrą. Tačiau ji išties priklauso vienintelei grupei žmonių, kurie buvo, dalis jų tebėra, tarp mūsų, ji yra jų vaizduotės sutverta valstybė, kurioje užgimė mano kartos lietuvybė.
Kai aš ir mano draugai buvome Amerikos jaunuoliai ir turėjome lituanistikos seminare skaityti Mariaus Katiliškio romaną “Išėjusiems negrįžti”, pašmaikštaudavom, kad, Lietuvai tapus laisvai, mums reikės naujo romano: “Neišėjusiems sugrįžti”. Nemanėm, kad tas laikas ateis taip greitai ir kad būsim pašaukti žvirbliais paleistus žodžius tesėti.
Noriu paaiškinti, iš kur aš neišėjau. Neišėjau nei iš geografinės Lietuvos, nei iš tėvų Lietuvos, dipukų Lietuvos, iš savo gimtųjų namų. Neišėjau, nes tai niekuomet nebuvo fizinė erdvė, kurią galima palikti, tai greičiau savęs įvardijimo prielaida, glūdinti žmogaus savimonėj ir neužimanti ten vietos. Nors ji ne mano, aš esu ja paženklinta. Tai Lietuva, egzistuojanti žmonėse. Jos laikas ir erdvė neriboja. Tai ne vieno žmogaus, o visos pasitraukusiųjų bendruomenės minties konstruktas. Ji atsirado savaime, bet puoselėjama buvo tam tikrais tikslais:
– Kad patys dipukai išliktų integralūs žmonės, kad, šitiek terorizuoti, niekinti, paversti skerdynių liudininkais, išplėšti iš savo kultūros, jie paprasčiausiai neišprotėtų ir kad bent iš dalies galėtų jaustis gyveną genocido nepatyrusioje visuomenėje.
– Kad jie liktų lietuvių “giminės” dalis, net jei giminės yra žuvę ar bent jau žuvę savo artimiesiems. Didžiąją giminę pakeitė mažesnioji, išeivijos bendruomenė, kurios santykiai turi šeimyninių bruožų – kiekvienas narys jos reikalingas, net jei nepasižymi kokiomis nors dorybėmis, tik todėl, kad jis savas, tautietis. Aišku, kaip visose šeimose, joje netrūko savos erzelynės, bet juk ir tai kiekvienam liudija jo svarbą.
– Kad visa, kas buvo sveika, gera ar net šventa iki gyvenimo lūžio, būtų galima puoselėti toliau, kūrybiškai įprasminant savo gyvenimą svetur, už sąmonės ribų paliekant nepriimtinas svetimybes.
– Kad galėtume grąžinti psichologinę “skolą” žuvusiems ir kenčiantiems už ištikimybę Nepriklausomai Lietuvai, saugoti kaip savo akį likimo tarsi patikėtą Nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęstinumą, tiek juridinį, tiek socialinį ir kultūrinį.
– Kad “pateisintume” – nors nieks to nereikalavo – po truputį atkuriamą materialinę gerovę, kuri badė akis kiekvienam, matančiam savo ir saviškių, likusių Lietuvoje, gyvenimo ir pragyvenimo lygį.
– Kad prisidėtume atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir naudodamiesi Vakarų politiniais svertais bei savo moraline galia (nes daugelis visgi tikėjo, jog tam dar ateis laikas) atkurtume Lietuvos nepriklausomybę, grąžintume visas “skolas” ir siektume gėrio balanso pasaulyje, o tai nuo mažens skatina veikti kiekvieną.
– Kad jaunystėje pažintas ir išpažintas grožis nenuvystų neperduotas naujoms kartoms. Tuo tikslu dipukai mokė savo vaikus lietuvių kalbos, liaudies menų, ugdė pasaulėjautą. Mokė juos gyventi tautinių epų ir didvyriškų mitų fone. Pagaliau ir dipukų bendruomenėje netrūko tikrų drąsuolių, taurių idėjos ir veiklos žmonių. Grožis prašosi būti dovanojamas. Mūsų tėvai mus mylėdami troško dovanoti grožį, o gražiausias dalykas jiems buvo Lietuva.
– Pagaliau vaikams reikėjo pateisinti mūsų šeimų Amerikoje griežtai išlaikomą atskirumą, nuo mažumės jiems įdiegti priklausomumo tautinei bendrijai, minties raidai, daugeliui prieškario organizacijų, bendrai istorinei patirčiai, tikėjimo bendru politiniu tikslu – Lietuvos laisve jausmą. Tam tikru atžvilgiu mes tapome savo tėvų auka, skirta Lietuvos ateičiai, kurios jie patys gal ir nesitikėjo sulaukti. Daugelis ir nesulaukė. Tai sakydama aš aniptol neapgailestauju dėl šitokio auklėjimo. Labai gerbiu sąmoningą priklausomybę. Pati ją jaučiu.
Taip pat nenoriu dipukų bendruomenės idealizuoti. Joje pakako ir neigiamų bruožų: akiplėšiškų politinių ambicijų, neetiškų apkalbų, barnių dėl nuolatinio lėšų stygiaus. Pasirodo, tėvai mums ne iš karto ir ne visą tiesą papasakojo apie Nepriklausomą Lietuvą, dipukų Lietuva ne visą tą tiesą ir aprėpė. Lietuvos valstybė, Vakaruose atkurta mintyse, skyrėsi nuo originalo. Baltų dėmių būta tiek istorinėje, tiek socialinėje atmintyje. Dipukai, išskyrus kryptingai besidominčius istorija, lengvai atmetė tamsiuosius Lietuvos aspektus nelyginant sudėvėtą drabužį. Ar buvo tai apgavystė? Manau, kaltės čia ieškoti neverta. Jie pasiliko puoselėti “teisingąją” Lietuvos dalį, tą, kurią daugelis išties geriausiai pažinojo, tą, iš kurios jų dvasia buvo pašalinusi visas negeroves. Aprengtą tokiu baltu rūbu ją rodė ir mums.
Kartą šventėme Jonines savo sodyboje, Amerikoje, su dideliu būriu svečių – lietuvių senbuvių palikuonių, dipukų ir jų vaikų bei vaikaičių, taip pat dabartinių emigrantų iš Lietuvos. Bostoniškių suburtas etnografinis ansamblis dainavo liaudiškas dainas, šoko, kūreno laužą, būrė, plukdė vainiką, ieškojo paparčio žiedo. Daugelis neseniai atvykusiųjų tik žiūrėjo, įsitaisę žmonių rato pakraščiuose. Žiūrėjo nustebę. Ir, kaip dažnai pasitaiko, prašė paaiškinti. “Nesuvokiame, – sakė, – kaip jūs, gimę ir augę Amerikoje, įstengiate visa tai atminti ir jaustis tikrais lietuviais.”
Sumišau, niekad nemokėjau atsakyti į tokį klausimą, ir pirmą kartą iš lūpų man išsprūdo keisti žodžiai: “Negimiau Amerikoj. Gimiau Amerikos Lietuvoj”. Pati nustebau, po to supratau, kad iš tiesų taip yra. Mes mokėmės ir dirbom Amerikoje, susidraugavom su amerikiečiais, smagiai taškėmės Amerikos kultūros srovėse. Tačiau mes gimėme dipukų Lietuvoje, kurioje gyveno mūsų tėvai, kuri yra mūsų tėviškė, į kurią žmogus remiasi visą gyvenimą, kurioje ieškoma patarimo, paguodos ir tikrojo kelio, kurioje išsiugdomas atkaklumas, į kurią atsigrįžus ima šokčioti širdis. Nuo mažens gyvenome tokį dvilypį gyvenimą.
Taigi kaip apibūdinti tą tėviškę, tą dipukų Lietuvą? Nemanau, kad ji monolitinė. Kaip ir visos šalys, ji buvo suvokiama skirtingai kiekvienoje šeimoje, skirtingai Čikagoje ir Niujorke. Bendrieji jos bruožai kilo iš jos, kaip žmonių vaizduotėje sutvertos valstybės, buvimo būtinybės, iš jos atsiradimo tikslų.
Garsus psichologas Adleris teigia, kad žmogus turi kelis esminius poreikius: priklausyti kam nors, būti reikšmingam ir būti galinčiam, pagaliau būti vieninteliam ir nepakartojamam. Tai sveiko identiteteto atsiradimo ir jo išsaugojimo prielaidos. Kiekvienas gimęs mylinčioj šeimoj, reikalingas savai visuomenei ir ką nors dirbantis, kuriantis žmogus pasijus patenkinęs Adlerio nustatytus poreikius.
Dipukai prarado šeimas, visuomenę ir kūrybą. Niekam jie nebepriklausė. Vakarams jie buvo nebent našta. Jų darbo įgūdžiai bei kultūra pirmaisiais pokario metais niekam netiko. Jie buvo nereikalingi. Atsidūrę už ištvėrimo ribos, jie ištvėrė. Jie persikvalifikavo – tapo savo ir savo Lietuvos išlikimo meistrais.
Kokią Lietuvą sumeistravo? Kokiais būdais tai darė?
– Kad nebūtų sugniuždyti skaudžių karo įvykių, atplėšti nuo visos ankstesnės patirties, nuo visos pažįstamos aplinkos, jie kurė “erzacinę”, t.y. ne autentišką, bet kuo panašesnę į buvusią, gyvenimo aplinką. Dipukų Lietuva mintyse buvo ir liko žemės ūkio kraštas, su prieškario inteligentijos bei kaunietiškos miesčionijos salelėm. Aštuntame dešimtmetyje dar gyvavo joje ketvirto dešimtmečio europietiškas skonis, namų aplinka, kalbėjimo būdas. Gramofonai niūniavo Šabaniauską. Kas tik galėjo vasarodavo pušynuose. Grybaudavo, nors policija keliskart sustabdė mano tėvus, įspėdama, kad laukiniai grybai pavojingi, verčiau surasti labdaros virtuvę. Pirmosios Respublikos ir dipukų Lietuvos deklaruotos vertybės: Bažnyčia, patriotizmas, gamtos primatas, darbštumas, privati nuosavybė, išsimokslinimas, visuomeninis sutelktumas bendram labui, talka. O šių vertybių eiliškumas – labai privatus kiekvienos šeimos reikalas.
– Kad išsivaduotų iš savo nelaimės įšalo, kad praradę mylimuosius ir giminaičius gyventų ir vėl savoje, šeimyniškoje bendrijoje, dipukai atkūrė politines partijas, ideologines organizacijas, meno sambūrius, nesutilpdavo bažnyčių suoluose sekmadieniais, buvę mokytojai būrėsi, policininkai būrėsi, gydytojai būrėsi. Organizacijų nariai tapo giminės pamaina, savitarpio paramos šaltinis.
– Kad jaustųsi “galintys”, tie žmonės, anksčiau savo darbu kūrę Lietuvos valstybę, kūrė ją toliau – dieną dirbdami fabrikuose, naktimis tapdami choreografais, žurnalistais, politikais. Susitikę jie vadino viens kitą tikraisiais vardais su visais priklausančiais pagarbos ženklais: inžinieriau, mokytojau, mere, profesoriau arba bent Tamsta. Bendravo pagal autentišką, o ne šiandienę žmogaus savastį. Kai kas manytų, kad tai sluoksniuotos, itin statusui jautrios, visuomenės šleifas. Aš taip nemanau. Iš tikrųjų dipukų visuomenė persirikiavo pagal žmonių esybę, o ne pagal prarastą turtą ar buvusį rangą. Šie dingo. Liko gebėjimas kurti ir žvelgti į ateitį, liko humoras. Tačiau pagarbos išreiškimas buvo tiesiog dykynėj susitikusių žmonių viens kito atpažinimo ženklas, nieko nekainuojanti atgaiva.
– Kad dipukų išlikimas, daugeliui žuvus, nesvertų kartėlio švinu širdies, jie liudijo Lietuvą. Jie šią pareigą prisiėmė kaip lemtį: vieniems mirtis, kitiems tremtis, tretiems kolektyvizacija. Dipukams teko liudyti visa, kas buvo. O liudijimas to, kas buvo, kai kuriems keitėsi liudijimu to, kas galėjo būti šviesesniame pasaulyje. Jie nėrė į lietuvių kalbą, į jos giliąsias kultūros ištakas, jie ėmė austi, kalti geležį. Tie, kurie niekados Lietuvoje nepasižymėjo muzikos pomėgiu, lankė lietuviškus koncertus, tie, kurie nemėgo viešų susibūrimų, organizavo tautinius minėjimus. Netgi ir nelabai raštingi pirko visas pasirodančias lietuviškas knygas. Tai buvo jau nebe polinkiai, o pareiga. Įvyko netikėtas dalykas – žmonės pajuto atradimo džiaugsmą. Atrado Lietuvą iš naujo per viens kito gebėjimus, visiškai skirtingo išsilavinimo žmonės susibičiuliavo. Sutartinai puoselėdami kultūrą bei visuomeninį sutelktumą, jie stojo ir Lietuvos valstybės juridinio tęstinumo sargybon. Mokėsi rašyti laiškus Vakarų politikams. Kartais užtvindydavo pasaulio didmiesčių gatves demonstracijomis. Kiekviena proga neigė okupacijos teisėtumą. Iš visų jėgų laikėsi įsikibę išlikusių Lietuvos diplomatinių atstovybių.
– Dalelė skolos bent simboliškai galėjo būti grąžinta pinigais ir daiktais. Todėl daugelis dipukų tikrai sunkiai dirbdami turtų neužgyveno. Vaduodamiesi nuo “išsigelbėjusiam” likimo mesto šešėlio, kūrė labdaringas organizacijas, fondus Lietuvos laisvės atkūrimo darbams. Be to, kiekvieną sutaupytą centą dėdavo prie cento, kol užtekdavo siuntiniui. Atsimenu iš vaikystės, nes veždavosi mane tėvelis kartu į didmiesčio kontorą, kuri kvepėjo pjuvenom ir nepažįstamais prieskoniais, – aš tai slėpiau nuo draugių amerikiečių. Siuntiniuose – visokie Lietuvoj lengvai realizuojami daiktai: stalo teniso raketės, tirpi kava, kutuotos skaros, sulankstomi lietsargiai, geros kokybės skutimosi peiliukai. Žinojau, kad tėvai sau neperka nieko. Mačiau, kad jie jautė šio sandėrio siurrealizmą. Meilė ir abipusis pažeminimas tilpo vienoj kartoninėj dėžutėj su rusišku važtaraščiu, kurio aš skaityti nemokėjau.
– Teisingumo vykdymas – tai ne tik tiesos saugojimas ir ne tik parama tiems, kam jos reikia. Tai blogio varymas iš namų. O tai jau ne taip paprasta, kai blogis puikuojasi sovietiniais tankais, minta visuotine baime ir puošiasi didžiuoju melu, kuriuo patiki nemaža dalis pasaulio galiūnų. Dipukai buvo jaunos respublikos piliečiai. Tarp jų netrūko eruditų, gimusių arba išsimokslinusių filosofų, istorijos žinovų, ir vis vien jie buvo pasaulio akyse vaikiškai naivūs. Tikėjo, kad blogis nugalimas ir kad ne kieno kito, o mūsų misija – jį nugalėti. Tai gal ir puikybė, tačiau tikėjo dipukai, kad Dievas padės. O Dievas padeda tik tiems, – čia jau amerikoniškas posakis, – kurie patys veikia. Visko buvo. Ir pražūtingos partizaninio karo, kuriame žuvo ir dalis pasitraukusiųjų, painiavos, ir Vakarų valstybių valdžių vis efektyvesnio spaudimo, ir paramos pogrindžio spaudai, ir žinių, nešamų per sienas raštu bei radijo bangomis. Gyvenome šeimoje kaip siurrealioje karo zonoje. Tarsi pasiruošę kiekvieną akimirką. Ramu, ramu, staiga paskambina kas nors, kad laikas veikti. Kažką veikiame. Kai kas davė konkretesnių rezultatų, kai kas ne. Laiko pilnatyje blogį iš namų išvarė visų Lietuvų lietuviai. Taigi dipukų uolusis tikėjimas pasiteisino tik iš dalies, nes pasirodo, kad blogio išvaikymas – ne vienkartinis veiksmas, beje, dar ne tas pat, kas teisingumo vykdymas.
– Ne viskas dipukų Lietuvoj sukosi apie karą ir žūtį. Dipukų Lietuva buvo graži. Kerinti savo grožiu, nepalyginama. Argi gali būti kitaip, kai prisimeni mylimą? Pagaliau ne tik dipukų atmintis Lietuvą vainikavo grožio aureole. Ji išties nuostabi, ji ypatinga. Dipukų regėjimas buvo pakankamai geras. Tėvynė – kaip monumentalus paveikslas – bene geriau matyti iš tolėliau. Tik, reikia pripažinti, tas paveikslas buvo ne fotografinis, o tarsi Monet impresionistinis. Buvo atsirenkama, ką matyti, tai buvo subjektyvi tiesa. Lietuvių kalba atveria langą į tolimą praeitį, atskleidžia pramočių mąstyseną. Lietuvos liaudies kultūra, dainos, pasakos teigia tiek gyvenimo šėlsmą, tiek kone sakralinį susitaikymą su lemtimi. Ant švelnaus jos gamtos delno išsidėsto visa gyvenimo įvairovė, į kurią žmogus darniai įsipina. Jos architektūra skraidina akį ir mintį. Jos istorija, – beje, dipukų Lietuvoje istoriniai mitai ir istoriniai faktai glaudžiai sugyvendavo, glaustydavosi prie jų ir legendos, – reikalauja atsakymo: kaip atsiliepti į veiksmus tų, kurie gyveno prieš mus? Kurie mums grindė būtį? Ir tokio dialogo su istorija būtinybė – taip pat grožis. Pagaliau dipukų Lietuvos pats gražiausias bruožas, jaučiu, buvo Nepriklausomybės jaunystė. Valstybė buvo dvidešimties metų, kai jie ją prarado. Jie ją gimdė, gynė kovose, puoselėjo, kūrė. Jie su ja susitapatino. Nėra jauno sutvėrimo, kuris nebūtų gražus. Mylėjo dipukai Lietuvą. O meilė negali būti be išraiškos, grožio suvokimas tyloje dūsta. Visi esame patyrę žmogišką irzlumą, kai, pamatę akimirkos žavesį, neturėjome kam jo parodyti. Grožiu reikia dalintis, kitaip mūsų jutimai atbunka. Dipukai, kaip kas mokėjo, perteikė Lietuvos grožį savo vaikams.
– O vaikai buvo kaip visi vaikai. Ne visuomet ir norėjom tų keistokų dovanų. Mamos mūsų kai kada apsiverkdavo. Kartais trokšdavome būti tokie, kaip klasės draugai amerikiečiai, kurie šeštadieniais žaisdavo, kai mes kaldavome linksnius, kurie ramiai miegodavo, nieko nežinodami apie Kražių ar kokias nors kitas skerdynes, kurie pirkdavosi naują žaislą, o ne sulankstomą lietsargį. Tačiau ožiuodavomės retai. Išties, kaip Adleris rašo, žmogus nori būti išskirtinis, o mes tokie štai ir buvome – paslaptingos genties nariai, iš išorės neatskiriami, kalbantys tik mūsų mokama kalba, kurios net vardo daugelis amerikiečių nežinojo. Mūsu gentis driekėsi per visus kontinentus, jai visada buvom labai reikalingi. Prisimenu, kartą mano senelis, buvęs mokytojas, už kažkokią smulkmeną sudraudė vieną kaimynystėj gyvenantį lietuviuką ir pats susikrimto. Buvau tuomet gal dešimties metų. Sakiau: “Seneli, o kam Jums taip rūpi? Juk Rimas ne Jūsų vaikas”. Mano senelis net nustėro, kad aš taip nieko netuokiu. Atsakė: “Argi tu nesupranti? Jis lietuvis – tai ir mūsų vaikas…” Tąsyk pavydėjau, kad mano senelis ir kitais vaikais rūpinasi. Tik vėliau supratau šitą kartų estafetę. Kur tik pasaulyje keliavau, dipukų Lietuvoje ir aš visada buvau savas vaikas, globojama kaip dukra. Tačiau ne dykai mums atsiėjo Lietuva pasaulyje, giedrų akių mokytojų pilni kampai. Ne dykai, nes pagyvenę dipukų Lietuvos valstybėje nejučiomis perėmėme ilgo bėgimo estafetę nesibaigiančiame kelyje, idant neštume dipukų Lietuvą su visomis jos vėlėmis į ateitį. Į būsimą laisvą tėvynę.
Tokie mes ir sugrįžome. Aišku, atgimusi Lietuvos Respublika tokio sugrįžimo nelaukė. O kam? Atrodė, viskas, kas buvo dipukų Lietuvoje, buvo ir Respublikoje. Buvo Bažnyčia? Buvo. Buvo kuriami kultūros paminklai? Buvo. Buvo patriotizmas, diegiamas jaunimui? Buvo. Buvo dirbama Lietuvos labui, siekiama Nepriklausomybės? Buvo. Tai kam gi reikalinga ta plazdanti dipukų vėliava?
Paaiškėjo, kad ir pilietybės, ir nuosavybės klausimams, į kuriuos iš pradžių dipukai žiūrėjo kaip į akibrokštą, buvo objektyvios bei rimtos politinės priežastys. Imta gilintis į juridinus dalykus, daug rašyta, aiškintasi. Dalis laisvesnių, ne taip suvaržytų gyvenimo aplinkybių, labiau linkusių rizikuoti, ryžosi grįžti į Lietuvą dirbti arba bent įsigyti pastovią gyvenamą vietą. Prasidėjo kultūrinių avarijų etapas.
Yra ir tikrų draugų, kurie grįžusius vadina ir vadins amerikonais, nežinodami, kad tai skaudu.Yra kreivų žvilgsnių, pavydo tų, kurie laiko mus įsibrovėliais, atėjūnais. Net garbingi filosofai spaudoje per rinkimų kampaniją yra taip pavadinę. Yra geranorių konsultantų, kurie draugiškai aiškina, kad Lietuvai netinka užsienietiški sprendimai, nes Lietuvos mentalitetas “kitoks”, nors mes svetimų sprendimų niekados ir nesiūlėme.
Kas tas “kitoks” mentalitetas? Iš tiesų jis yra, jei jo nebūtų, nebūtų ir tautos. Kad ir ne įgimtas, o patirtim grįstas, aišku, jog jis kitoks. Penkiasdešimtmetį atskirti identiški dvyniai jau tampa kai kuo nepanašūs, nors išnyra ir bendras pradas. Gyvenimas lietuviškoje sovietinėje visuomenėje žmonės plukdė viena plačia bendros patirties upe, lietuviškoje vakarietiškoje – kita. Žinia, tas “mentalitetas” skirtingas net Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, Žemaitijoje ir Dzūkijoje, kiek labiau skiriasi Išeivijoje. Vakarietiška būsena vieną kitą paženklino išsišokėlišku optimizmu, pragmatizmu, tiesmukumu.
Kasdien tenka susidurti su Lietuvos visuomenės mentaliteto ypatingomis puošmenomis: intuityviu dosnumu, dėmesiu menams, subtiliu humoru, žmogaus ir gamtos pasaulių susipynimu, visa, kas išreikšta močiučių patarlėse.
Kartu reikia pripažinti, kad Lietuvos mentaliteto visuomenėje esama nuodėmių: moterų sudaiktinimo, vienadieniškumo, biurokratinio abejingumo, pakantumo stokos.
Matyt, kiekvienoje visuomenėje slypi toks savas niekingas sąrašiukas. Amerikoj jis būtų gal toks: vartotojiškumas, savęs sureikšminimas, tolerancijos perteklius kai kurioms blogio apraiškoms.
Vaiva Vėbraitė-Gust
