Braškynai Airijoje

„Parduotos” vasaros – pinigai mokslui?

Kai kam vasara – atostogų metas, kai kam – darbymečio pikas. Airijos pietuose įsikūrusiuose braškynuose – pats derlius. Važiuojant nuo Dublino Korko link, pakelėse kas kelias dešimtis kilometrų stovinčiuose prekybos stoginėse prekiaujama čia pat, šalia esančiuose laukuose nuraškytomis braškėmis. Pusės kilogramo plastmasinis indelis kainuoja penkis eurus, didesnis aštuonis. Kaina beveik nesiskiria nuo prekybos centruose parduodamų uogų. Stabtelėjome vienoje tokių prekyviečių, norėdami iš arčiau pasidairyti po braškynus – smalsu pamatyti, kaipgi auginamos šios uogos.

Airijoje saulėti orai nelepina – lietaus daug , tad kaip jas augintojai apsaugo nuo puvinio? Į šį klausimą atsakė plėvelėmis dengtų šiltnamių laukai. Diena buvo karšta, šiltnamio šonuose suvyniota ir pakelta plėvelė leido iš tolokai pamatyti, kaip viduje auginamos uogos. Nauja ir nematyta tai, kad braškės eilėmis susodintos ne ant žemės, o pakeltose nuo žemės lentynose. Į jas sudėti juodžemio maišai paskendę braškių lapuose, o ištįsę augalų ūsai driekėsi žemyn. Geras sumanymas, nes uogos visą laiką lieka švarios, ir ūsus patogu karpyti, o jau ką kalbėti apie patogumą skinant uogas… Braškės skinamos ir čia pat dedamos į plastmasines dėžutes, kurios savo ruožtu sudėliotos į didesnes. Tad uogos liečiamos tik vienąkart, kas labai svarbu, norint apsaugoti jas nuo pažeidimų.

…Baigiantis birželiui, ir Lietuvoje renkamas braškių derlius. Lietuvoje braškės sirpsta natūraliai, daržuose, laukuose, maitinamos šykščios saulės spindulių ir dažnai pūdomos gausaus lietaus (kiekvienais metais birželis būna vis kitoks), bet… jos visada kvepia ir aplink jas dūzgia bitės. Prisimenate turguose išrikiuotas pilnas prisirpusių uogų pintines, o pirkėjus – perkančius braškes kibirais, nes derliaus piko metu kilogramas tekainuoja tris – keturis litus. Kaimuose dar gerokai prieš vasaros pradžią apsirūpinama maišais cukraus, miestuose birželio mėnesį jis tampa populiariausia preke ir šluote šluojamas nuo lentynų – šeimininkės ruošia atsargas žiemai. Deja, čia, Airijoje, tokiomis kainomis ir kiekiais nei uogų, nei cukraus neprisipirksi, parduotuvėse jau paruošta uogienė yra nebrangi ir kvapni (nors nežinau kiek natūralus jų kvapas). Kai kam skaniausia braškių uogienė būdavo kaime pas močiutę. Su blynais…

Nuklydau į prisiminimus, bet pas močiutę studentai braškių skinti netraukia, nes mokslams per tris mėnesius neužsidirbs. Traukia studentai i Airiją ar Angliją, kur plačiai išvystytas žemės ūkis, ir už gerus pinigus negaila „parduoti” savo vasaros…

Šviežių braškių nusipirkti prekybos centruose galima visus metus, ir jų kaina beveik nesikeičia, bet jos būna skaniausios tik natūraliu jų derėjimo laikotarpiu. Deja, ne čia. Mūsų apžiūrimų braškių nepuola piktžolės, jų negraužia kirminai. Palyginus taikomas technologijas, Lietuva gali pasirodyti kaip natūralinis ūkis, visa jos žemės ūkio produkcija turėtų būti pardavinėjama pažymėjus „Organic” ženklu. Bet jai studentai savo patirtį parsiveš į Lietuvą ir ims tėvukus kaime mokyti braškių auginimo pagal čia matytas technologijas, tada ir Lietuvoje braškės bus bekvapės ir beskonės.

Braškynai – emigrantų „eldoradai”

Mūsų aplankytame braškyne dauguma dirbančiųjų emigrantai: lenkai ir čekai. Paklausti apie uždarbį, jie nelabai džiūgavo, – sako, galėtų ir daugiau mokėti. Visko gali būti, kad atvykėliams iš kitų šalių įkainis už nuskintą kiekį maksimaliai sumažintas. Dirbantieji – jauni žmonės, atvažiavę su konkrečiu tikslu – per trumpą laiką (dažniausiai per vasarą) užsidirbti, kad galėtų užsimokėti už mokslus savo šalyje. Jiems kiekviena nedarbo diena neša nuostolį, nes viskas – lėktuvo bilietai, gyvenamojo ploto nuoma ir pragyvenimo išlaidos, – turi atsipirkti ir dar šiek tiek likti santaupų.

– Mes braškes skindavome Anglijos ūkiuose kitaip: reikėdavo ropinėti po žemę, tarpueiliai šiaudais arba pjuvenom išpilti, tad ant kelių ir – pirmyn per vagas! Kas pirmas išsiveržia, tai dar nuraško kaimynų didesnes uogas… Pinigai priklausė nuo priskinto uogų kiekio. Aišku, tokį nesąžiningą bendradarbį neilgai trunka nutverti. Mes gyvenome pas ūkininką – šalia jo namo, kieme buvo nameliai, karavanais vadinami. Lovos dviem aukštais, viename namelyje keturiese. Dušas, virtuvė – ten pat, – dalijosi prisiminimais apie studentavimo laikų vasarų išvykas į fermerių ūkius mano bendrakeleivė.

– Bet sunku gyventi, kai tiek daug „susispaudusių” žmonių vienoje vietoje?

– Nieko panašaus, net įdomu būdavo: susirenkam lauke, valgome visi kartu, gimtadienius švenčiame, – prisimena ji. – Rinkdavome įvairią produkciją: pradžioje būdavo salotos, po to – braškės ar kita kultūra, rudenį – kopūstai. Mūsų ūkininkas laukus lietuviškom trąšom tręšdavo ir gyrė, sakydavo, kai užpili dvigubą normą, tai net girdisi, kaip kopūstai auga – galvos traška… Ravėti taip pat teko, nors tai Anglijoje nepraktikuojama, bet tąsyk buvo pasėtos kalendros, kurios užžėlė laukinėmis ramunėlėmis. Pesticidais nenupurkši, nes ta pati augalų rūšis – ir kalendros nunyktų…Teko ravėti. Kalendros buvo sėjamos padrikai, ne vagose, tad atrodė, kad daugiau ištrypdavome, nei nuravėdavome. Per visą dieną vos keleto kvadratinių metrų plotelį įveikdavome… Žinoma, tada ir pinigai nedideli.

Bet vistiek uždarbiu skųstis negalėjome, nes, palyginus su mūsų pinigais, brazilams nelegalams už nuskintą ir surištą augalų glėbelį mokėdavo vos kelis pensus. Bet dirbo žmonės, ką daryti? Fermoje už viską atsiskaitoma pagal padarytą darbą, nors pasitaikydavo ir valandinio darbo, pavyzdžiui, „kapoti asfaltą”. Taip mes vadindavome darbą, kai reikėdavo kauptukais išjudinti žemę tarpueiliuose, o žemė kieta kaip asfaltas. Bet svarbu tai, kad uždirbdavome.

Ar skinsime braškes Lietuvoje?

Privažiuojame dar vieną pakelėje braškėmis prekiaujanti vaikinuką. Jo plaukai rudi kaip rūdis, aišku – vietinis. Paklaustas, ar galim jį nufotografuoti, jis kuklindamasis įtraukė galvą į pečius, bet nuo burnos šypsena nedingo.

– Turi gerą darbą, -sakau.- Pamokos jau baigėsi? (buvo birželio vidurys, Šiaurės Airijoje vaikai mokosi iki liepos mėnesio, todėl pagalvojau, kad tokia pati tvarka ir Airijoje).

– Ne, mokslai jau baigėsi, atostogos dabar (vadinasi, klydau: Airijoje, kaip ir Lietuvoje, mokslo metai baigiasi gegužės mėnesį).

Braškės šioje vietoje pasirodė kiek raudonesnės, gal kitos rūšies. Čia, kaip ir kituose „taškuose”, galima buvo nusipirkti ir šviežiai spaustų uogų sulčių. Tad darbuojasi ne tik emigrantai, bet ir airių vaikai.

…Grįždama namo, vis vis mintimis parklysdavau į Lietuvą. Šiek tiek išmanau apie braškių auginimą ir aš pati: kažkada teko lankytis lietuviškuose braškynuose, išklausyti seminarų apie šios produkcijos auginimą. Kartą net nusipirkau daigų, užsodinau nemaža plotą, tačiau mano investicija nepasiteisino, nes nenaudojau pesticidų, tad žolė augo greičiau nei buvo galima numanyti… Skanus buvo tas savas derlius, bet intensyviai tuo užsiimti neįstengiau. Gyvenome ir dirbome mieste, į kaimą už 70 kilometrų neprivažinėsi – ūkis per smulkus, kad apsimokėtų samdyti darbininkus. Ar dar sykį imčiausi tokio verslo Lietuvoje? Manau, kad visokia patirtis – į naudą. O dabar laikai keičiasi, turėtų keistis ir situacija. Tada už kurui, reikalingam nuvažiuoti ten ir atgal, išleistus pinigus galėjau nusipirkti tą patį kiekį braškių miesto turguje, ką nuvažiavusi savaitgalį priskindavau. Žmonės Lietuvoje nevertina savo darbo: jei pats užsiaugino, tai galvoja, kad jam tai nieko nekainavo. Dideli pramoniniai braškynai, mano nuomone, Lietuvoje dar neegzistuoja, braškes verslininkai ir prekybininkai dabar dažniausiai gabena iš Lenkijos braškynų. Anykščių rajone, kur teko lankytis mokymo seminaruose, yra įrengtas braškių daigynas, tačiau jame išgirdau daugiau teorijos, nei pasisėmiau konkrečios praktikos apie braškių auginimą. Turbūt didesnės pajamos iš mėgėjiškų ūkių, o didesniais kiekiais kol kas auginti braškių neapsimoka. Kol dar gausu turguose močiučių ūkeliuose išaugintų gėrybių, sunku būtų konkuruoti, bet, praktikuojant ankstyvąsias ir vėlyvąsias braškių veisles, manau, būtų realu kažko pasiekti. Gal kada nors … ateityje.