Virtualus romanas

Susipažinau su vaikinu internetinėje erdvėje ir jau  metai kaip bendraujame. Bendraujame daug. Šnekam apie gyvenimą, apie meilę, apie viską. Tapom labai artimi. Nė diena nepraeina be pokalbių. Dažniausiai jie būna net ne „kanale”, o „private”. Kai jo nėra kelias dienas, nes jis dažnai važinėja, aš jo pasiilgstu. Jis manęs irgi. Dar nebuvom susitikę, bet žinom apie viens kitą daug daugiau, negu, kad, pvz., žinau apie savo drauges, ar kad jos žino apie mane. Kelis kartus net mylėjomės.

Man labai jo trūksta. Vadinam vienas kitą žmona ir vyru ir tai labai smagu. Jis man pasiūlė tekėti už jo. Dažnai siūlo. O aš nežinau. Juk net nemačiau jo, nes nelabai turiu galimybių atvažiuoti į susitikimus (gyvenu Lietuvos užkampyje).

Na, vargu ar gali kas patarti tekėti ar netekėti. Tekėti galima tik siūlyti arba prašyti, arba sutikti, arba ne. Be abejo, spręsti teks Tau. O kad būtų paprasčiau apsispręsti, manau, visai pravartu būtų žinoti informaciją, susijusią su virtualiu gyvenimu, kuris turi savo specifiką. Juolab, jei teisingai supratau, Tavo draugas siūlo tekėti ne virtualiai.

Gyvenime, kai bendrauja du žmonės, kiekvienas iš jų turi bent kelis „Aš“. Pvz., „tikrasis Aš” — tas „Aš”, kuris glūdi giliai kiekviename iš mūsų, kurį ne visada parodome net sau pačiam. Turim ir „parodomąjį Aš”, kuriuo pristatome save kitiems. Paprastai jis yra pagražinamas arba kai kuriais atvejais net specialiai subjaurojamas. Kai susitinka du mažai pažįstami žmonės, jie bendrauja rodydami vienas kitam savo „parodomuosius Aš”. Bendravimui gilėjant „parodomasis Aš” gali labai priartėti prie „tikrojo Aš”. Bet gali ir nepriartėti, nes bendraujant dar veikia ir taip vadinama apercepcija, kurios esmė yra tai, jog matome ir girdime ne visai tai, kas iš tikrųjų yra, o daugiau tai, ką norime girdėti. Tas ypatingai reikšminga, kai bendrauja du įsimylėję žmonės. Tada į bendravimą įsipina ir tam tikri hormonai, kuriuos smegenys išskiria mylint ar džiaugiantis. Šie hormonai dar labiau iškraipo tikrąjį vaizdą, ir matome tai, kas mums patinka kitame žmoguje, bet nematome to, kas mums nepatinka. Beje, kaip tik dėl to po keleto bendro gyvenimo metų sutuoktiniai tarsi atsipeikėja,  pamato antrojoje pusėje tai, ko anksčiau dėl hormonų įtakos net nematydavo. Taigi, bendraudami tarsi bendraujame ne su kito „tikruoju Aš” ir net ne su „parodomuoju Aš”, o su mūsų „įsivaizduojamu kito Aš”. Ir tai apsunkina santykius.

Virtualiame gyvenime (beje, tai nėra tikslus pavadinimas, nes „virtual” angl. kalba reiškia „tikras”) kito žmogaus suvokimas ir pažinimas komplikuojasi. Pirmiausia todėl, kad bendraujama tik tekstu. Matome tik tekstą, dažniausiai trumpus sakinius, nes pasakyti viską iki galo nelabai išeina. Nematome kitos bendravimo pusės, neverbalaus (nekalbinio) bendravimo — nematome pašnekovo judesių, gestų, mimikos, pozos, negalime girdėti jo intonacijos. Įvairių tyrėjų duomenimis paprastai bendraujant neverbalinė informacija užima apie 60–70 proc. bendravimo, ir tik 30–40 procų tenka kalbai. Tad bendraudami internete prarandame daugiau kaip pusę informacijos apie kitą žmogų ir šią spragą užpildome patys.

Tad galima teigti, kad Jūs dar labai mažai pažįstami, nors ir kalbėjotės metus valandų valandas. Arba dar tiksliau,  pažįstate vienas kito internetines puses. O jos būna labai įvairios, nes bendravimas internete yra ir anonimiškas. Jo pasekmė — karnavališki santykiai: kiekvienas gali būti kuo panorėjęs. Gali pakeisti lytį, amžių, socialinę, šeimyninę padėtį. Savęs pakeitimui internete yra beveik idealios sąlygos.

Su anonimiškumu susijęs ir kitas fenomenas. Pokalbių svetainėse žmonės gali būti (ir būna) atviresni. Čia  kaip ilgos traukinio kelionės metu du bendrakeleiviai išpasakoja vienas kitam beveik viską apie save. Tik traukinyje jie mato vienas kitą, gali ir paliesti. Mirc’e, kaip minėjau, neverbalinio elgesio nėra. Tad nepaisant didelio atvirumo, vis dėlto jis nėra didelis. Gal tai ir skambės kiek šokiruojančiai, bet taip jau yra, kad internete bendraujam tam tikra prasme patys su savimi. Mūsų pašnekovo surinktas tekstas tampa tam tikru stimulu, kuris tarsi paleidžia, aktyvina mūsų fantazijas ir svajones.

Tas pats ir su virtualiu seksu. Mylimasi daugiau ne su konkrečiu asmeniu, o su savo vaizduotės kūriniu…

Dažnai sakoma, kad Mirc’e vyrauja virtualūs jausmai. Ir tai tiesa. Kaip minėjau „virtual” išvertus iš anglų kalbos reiškia „tikras”. Tad jausmai čia tikrai virtualūs — tikri. Jausmai, būdami mūsų, yra tikrai ir yra tikri. Tik tų jausmų objektas, į kurį nukreipti mūsų jausmai, didele dalimi yra mūsų  pačių fantazijos vaisius.

Kitaip tariant, internete, nepaisant tikrų jausmų, bendrauja ne žmonės, o jų subasmenybės, kažkokios jų dalys. Bendraujančiųjų kūriniai tarsi atitraukiami nuo autorių.

Virtualus romanas panašus į kurortinį. Kurorte visi vyrai viengungiai, o visos moterys išsiskyrusios. Kurorte veikia kiti socialiniai vaidmenys. Lygiai taip pat ir virtualiame bendravime. Žmogus čia daugiausiai daro tai, ką nori daryti. Virtualus romanas neišvengiamai susijęs su aistra. Realiame gyvenime aistra yra meilės preliudija. O meilė jau susijusi su bendra būtimi, gyvenimu, kūryba, vaikų atsiradimu… Šia prasme virtualus romanas aprioriškai pasmerktas žlugti. Aistra baigiasi… O meilę jau reikia kurti.

Gana dažnai virtualus romanas perauga į įprastą. Žmonės susitinka. Tačiau susitinka jau žmonės, o ne virtualūs jų kūriniai. Todėl dažnai virtualūs romanai tuo ir baigiasi. „Pajusti kito sielą laidais” visiškai įmanoma, tačiau realybėje susitinka ne tik sielos, bet ir jų nešiotojai. Mintys ir jausmai tėra tik dalis žmogaus.

Žinoma, ne visada realybėje žmogus atrodo blogiau. Galimas ir priešingas variantas. Tačiau dažniausiai tai atsitinka tada, kai virtualus romanas dar nėra įsiplieskęs. Ne veltui interneto senbuviai pataria kuo greičiau pereiti į realius santykius.

Nežinau, kiek pateiktas atsakymas padės apsispręsti. Bet tikiu, kad bus bent jau kiek aiškiau tai, kas vyksta tarp Tavęs ir Tavo draugo.

Sėkmės! Ir neskubėk…