Pavydo anatomija
Iš anksto norėčiau perspėti, kad visa eilė mano minčių gali jus šokiruoti. Tikrai nekalbėsiu apie pavydą, kaip jį supranta dauguma, tad tam tikras išankstinis atvirumas naujoms tiesoms čia nepakenktų. Savo ruožtu, su nekantrumu lauksiu Jūsų nuomonių, atsiliepimų ar klausimų.
Nagrinėdamas pavydą, taikysiu savo įprastą metodologiją, panašiai, kaip ir kalbėdamas apie bet ką kitą. Jos esmė – logikos bei sveikos nuovokos pagalba patikrinti kiekvieną mums peršamą dogmą. Kitais žodžiais tariant, pats faktas, kad kuo nors tiki milijonai žmonių, dar nėra joks autoritetas.
Pavydas yra meilė?
Teko nugirsti pokalbį, kurio metu kažkas pasakė: “pavydžiu, reiškia myliu”. Nepavydėti tada reikštų nemylėti. Pokalbio dalyviai tam įvairiapusiškai pritarė, savo ruožtu kiekvienas pasiūlydami savo argumentus. Bet ar tikrai yra taip? Kad būtų lengviau suprasti šią situaciją, pabandykime pakeisti ją į keletą panašių, bet paprastesnių.
Pirma, įsivaizduokime, kad kalbėtume apie mūsų sutuoktinės (meilužės) meilę muzikai. Jei Jūs moteris, įsivaizduokite viską atvirkščiai (kaip apie savo vyrą). Jai patinka ištisas valandas klausytis muzikos ar pačiai groti. Tai atitraukia jos dėmesį nuo mūsų, o jai grojant, ji atrodo tokia laiminga ir visai mus užmiršusi.
Antra, įsivaizduokime ją išbėgančią kažkur su savo draugėmis. Vėlgi, mes kažkiek laiko jos netenkame, ji linksminasi (prisimindama apie mus nebent paklausta apie tai savo draugių).
Trečia, tegul dabar ji išeina į pasimatymą su kita mergina. Sakykim ji atvira apie tai ir grįžta tik kitą rytą.
Ketvirta, sakykim mes kartu vakarėlyje, o ji čia flirtuoja su kitu vyru. Ji viso vakarėlio metu rodo jam dėmesį, elgiasi koketiškai ir su mumis šneka ne tiek daug.
Nežiūrint paviršutinių skirtumų, visos keturios situacijos labai panašios. Kartojasi tas pats scenarijus: mūsų moteris dalį savo laiko su mumis iškeičia į laiką su kažkuo kitu; ji būna laiminga tai darydama (labiau laiminga, nei to nedarius). Mūsų nepasitenkinimas tuo ir yra, šiuo atveju, pavydas.
Galvodami apie savo “pavydo” pagrįstumą, mes teturime atsakyti sau į vieną klausimą: ar teisinga / pateisinama jai daryti tokius mainus ar ne?
Jei meilę apibrėšime kaip norą padaryt kitą laiminga (“patiesti pasaulį po mylimosios kojom”), ir jei tokie mainai iš tiesų daro ją (dar labiau) laiminga, atsakymas į klausimą peršasi pats. Arba pagalvokite taip – atsakydami NE, mes teigtume, kad ji turi apskritai nieko nedaryti, išskyrus “būti su mumis” (kas būtų jau ne meilė, o kalėjimas).
Kas iš tiesų yra pavydas?
Bet jei tai ne meilė, kas tada yra pavydas? Arba pagalvokime apie tai kitaip: kodėl aš jaučiuosi blogai, kai ta, kurią myliu, yra laiminga? Ir ar tai nėra tas pats, kai vaikas neduoda kitam savo žaislo, nes “labai jį myli”? Skaudi tiesa kaip tik ir yra ta, kad “pavydėdami”, mes de facto laikome savo mylimąją daiktu…
Vaikas nenori duot savo žaislo kitam vaikui, nes bijo, kad tas negražins. Mes galime paslėptai bijoti, kad mūsų mylimoji pas mus nebegrįš – kad ras kažką už mus geresnį… bet jei laikysim ją surakintą, tada viskas bus gerai. Kaip patogu, kad visa tai galime paslėpti po tuščiom “moralės”, “ištikimybės” ir pan. sąvokom. Čia ji blogietė, jei nori būt laiminga, o ne mes.
