Nerimas – kelias ar akligatvis?

Gyvename laikais, kai visi aplink bėga, lekia. Ne veltui sakoma, kad vakariečiai nemoka gyventi dabartimi – jie visą laiką vejasi ateitį, kuri esą bus “geresnė, gražesnė ir patogesnė”. Mūsų galvose nuolatos tarytum knibžda žinojimas, “kaip viskas turėtų būti”, ir mes nuspiriame esamą akimirką kaip kažką nevertinga, netobula, kaip kažką, ką reikia tiesiog “sunaudoti”. Tai byloja ir tokie posakiai kaip “laikas – pinigai”. Dar nuo mokyklos laikų nori nenori esame įsukami į šį nesiliaujantį bėgimą su kliūtimis. Bėgame dažnai iš inercijos. Bėgame, nes bėga kiti, ir mums be galo baisu sustoti. Bijome atsilikti, būti kitokie, būti nevykėliai, būti vieniši. Tačiau ateina akimirka, kai mūsų jėgos išsenka, imame abejoti šitų gyvenimo varžybų prasme – į mus įsismelkia nerimas.

Nerimo apimti žmonės dažnai sako, kad jie tiksliai nežino, dėl ko nerimauja. Pasukę galvas, ima vardyti: baimė susirgti, baimė prarasti darbą, baimė dėl artimųjų. Neretai tos baimės būna visiškai nepagrįstos – kaip iš pirmo žvilgsnio nepagrįsta atrodo, pavyzdžiui, uždaros erdvės baimė. Žinome, kad psichoterapija dažnai padeda atskleisti neaiškių baimių kilmę. Kartais jos būna susijusios su praeityje patirtais nemaloniais išgyvenimais, kurių žmogus tiesiog nebeatsimena. Tačiau yra nerimas, kuriam sunku surasti konkrečią priežastį. Jis užgriebia kur kas giliau nei psichologiniai žmogaus kompleksai. Tai nerimas dėl savo gyvenimo prasmės.

Filosofai egzistencialistai turėjo netgi atskirą žodį šiai nerimo rūšiai įvardyti. Jie teigė, kad egzistencinis nerimas (vok. Angst) yra būdingas tik žmonėms, kaip dvasinėms būtybėms. Pasak M.Heideggerio, tai nuotaika, žyminti, kad mūsų ankstesnis pasaulio suvokimas žlugo, ir mūsų ryšiai su kitais žmonėmis prarado reikšmingumą. Danų filosofas S. Kierkegaardas šią nuotaiką tiesiogiai siejo su nusivylimu:

Visai kaip gydytojas gali pasakyti, kad turbūt nėra nė vieno visiškai sveiko žmogaus, taip, jei gerai pažintum žmones, galėtum sakyti, kad nėra nė vienut vienutėlio žmogaus, kuris nebūtų nors truputį nusivylęs, kurio giliausiame viduje netūnotų neramybė, sumaištis, baimė dėl nežinomo kažko, su kuo jis net nedrįsta susipažinti, baimė dėl būties galimybės arba baimė dėl savęs paties, taip, kad jis vis dėlto, visai kaip gydytojai kalba apie vaikščiojimą su liga kūne, vaikšto su liga, vaikšto ir nešiojasi dvasios ligą, kuri kartkartėmis trumpais blykstelėjimais per jam pačiam nesuprantamą baimę ir su ja leidžia pastebėti, kad ji ten yra. (S. Kierkegaard. Liga mirčiai, ALK, Aidai, 1997, 50-51p.)

Ne paslaptis, kad žmogus labai dažnai bėga nuo šios “jam pačiam nesuprantamos baimės”. Kultūrologai dažnai kartoja dar F. Nietzche’s pamėtėtą mintį, jog gyvename epochoje, kai “dievai tyli”. Tačiau jei dangus ir tyli, tai žmonės – anaiptol ne. Mes neretai sąmoningai skandinamės šurmulyje, kad tik nesigirdėtų mūsų vidinė sumaištis, neužtikrintumas dėl savo pačių prasmės. Nes yra vienas dalykas, kurio už mus niekas neišspręs. Tai – mūsų laisvė, kurios neišvengiamon akistaton mus išvelka nerimas. Laisvė rinktis savo gyvenimo atskaitos tašką, jo galutinį tikslą – iš kur, kodėl ir vardan ko aš esu, kenčiu, myliu..

Iš tiesų viskas sukoncentruojama į vieną vienintelį klausimą: ar mano nerimas turi gilesnę, jį patį pranokstančią prasmę? O gal tai tėra nemalonus simptomas, trukdantis vykdyti gyvenimo „programą”? Simptomas, kurį panašiai kaip gripo ar peršalimo simptomus reikia tiesiog nuslopinti?.. Juk besišypsantys žurnalų veidai teigte teigia „gyvenimą be skausmo”, gyvenimą, kur visas „problemas” tvarko „paskutinės kartos” piliulės… Taip suprantamo gyvenimo kontekste mano nerimas tėra nepageidaujamas sutrikimas…

Gyvendami visuomenėje, mes neišvengiamai, dažnai net nesąmoningai, perimame joje sklandantį supratimą. Šiuo atveju ne išimtis ir supratimas, kas yra liga. Dažnai net nesusimąstome, kad medicina, kaip, beje, ir kiekvienas kitas mokslas (netgi matematika!), turi savo istoriją, kuri yra ne kas kita kaip prielaidų istorija. Kitaip tariant, mokslinis žinojimas, nors ir dažnai pateikdamas save kaip „objektyvų”, „besiremiantį faktais”, pats yra sąlygojamas to meto supratimo apie pasaulį ir žmogų. Jeigu tai akivaizdu tiksliųjų mokslų atveju, tai juo labiau tokioje specifinėje žinojimo srityje kaip medicina. Juk dar Aristotelis teigė, kad medicina yra greičiau menas nei mokslas, nes gydytojas gydo ne ligą, bet sergantį žmogų. Kitaip tariant, jis turi reikalą ne su ore pakibusia teorinio žinojimo abstrakcija – diagnoze, bet su labai konkrečiu ir individualiu sergančiuoju. Todėl tai, kas yra gerai vienam, gali netikti kitam. Medicinos literatūroje galima aptikti posakį „netipiškas” vienos ar kitos ligos atvejis. Tačiau praktiškai kiekvienas atvejis yra „netipiškas”, kiek kitoks nei kiti, nes nėra vienodų žmonių.

Ką tai turi bendra su nerimu?

Tai, kad šiais laikais kenčiantis žmogus dažniausiai palengvinimo ieško gydytojo kabinete. Apimtas nerimo, jis tarsi susiskaldo, nebespėja bėgti su visais „į ritmą”, praranda gyvenimo skonį, todėl ilgainiui netgi pats sau ima atrodyti „nenormalus”. „Galbūt aš tiesiog sergu?” – klausia jis priešais sėdinčio gydytojo, pačiu savo atėjimo veiksmu tarytum atsiduodamas jo valiai. Ir čia įvyksta paslaptingas dalykas – mūsų nerimaujantis herojus pakliūva į „baltojo chalato” pasaulėžiūros lauką.

Jeigu tame lauke žmogus bus suvokiamas kaip kai kas daugiau nei biologinis organizmas, o medicina – daugiau nei gamtos mokslų šaka, kurios tikslas atitaisyti nukrypusius nuo „normos”, tikėtina, kad Hipokrato misijos tęsėjas nepuls traukti visagalio receptų lapelio, užtvirtindamas jį valstybės legalizuoto žinojimo antspaudu. Tarkim, tai bus gydytojas, pripažįstantis filosofų į dienos šviesą ištrauktą egzistencinio nerimo tipą, nerimo, kuris nėra tiesiog sutrikusios medžiagų apykaitos padarinys, bet byloja apie vien žmogui būdingą siekį ieškoti savo būties prasmės. Tada jis supratingai palinguos mokslų nuvargintą galvą ir pasakys nerimo užgraužtam pacientui, kad pastarojo gyvenimas, matyt, pribrendo permainoms. Nerimas yra prasmingas simptomas, rodantis, kad atėjo laikas naujai suprasti save ir pasaulį. Galbūt su psichoterapijos pagalba. Galbūt leidžiantis į piligriminę kelionę. Galbūt atsisakant vienų ryšių ir atsiveriant kitiems… Galbūt visa tai kartu sudėjus, o gal pradedant nuo vienos iš galimybių…

Tačiau, tarkim, mūsų nerimaujantis herojus patenka į pernelyg gyvenimo nekomplikuojančio gydytojo rankas. Tokio, kuriam žmogus – tai vien biologinis organizmas, funkcionuojantis pagal materijos dėsnius, todėl apie angst tegu pliurpia sau filosofai, o mes tai žinom, kas jis toks ir ką su juo daryti. „Jums tipiškas generalizuoto nerimo atvejis, – pakėlęs akinius autoritetingai konstatuos naujųjų laikų hipokratas. – Bet nesijaudinkite, dabar tai gana efektyviai įveikiame vaistais. Pamatysite, jau po kelių savaičių jūsų būklė taps stabilesnė, nerimas sumažės. Medikamentas gerai toleruojamas”. Ir kam čia dar trenktis į kažkokią piligriminę kelionę? Mūsų herojus žingsniuoja į artimiausią vaistinę, gerai pakrato piniginę ir įsigyja ramybę.

Viskas lyg ir gerai, tvarka atkurta, išsišokimas neutralizuotas. „Susirgęs” nerimu pilietis, tegu ir kiek vangokai, bet vėl atlikinėja savo pareigas. Jis miega, valgo, seka politines naujienas ir perka bilietus į kiną. Žinoma, jis turi mažą paslaptėlę – tą greit pasibaigsiančią „laimės piliulių” pakuotę, bet juk gydytojas pažadėjo jų dar išrašyti, kai prireiks… Tad nėra ko nerimauti.

Nerimauti nėra ko nei gydytojui, nei vaistininkui – tiek vienas, tiek kitas „turi darbo”. Juk tokių „nerimaujančių herojų” – nors vežimu vežk. Ir štai ši trijulė darniai sau funkcionuoja, sudariusi nerašytą visuomeninę sutartį.

Tik kažko vis tiek neramu.

Tekstas iš Bernardinai.lt archyvų. Jis buvo skelbtas prieš beveik penkerius metus, tačiau, esame įsitikinę, ne mažiau aktualus yra ir šiandien.