„Nekaltos“ patyčios vaikus panardina į priklausomybių liūną

Patyčias vaikystėje bei paauglystėje greičiausiai yra patyręs kiekvienas žmogus. Bendraamžių ar jaunesnių vaikų pravardžiavimas, pasistumdymai ir panašūs „žaidimai“ – tokia yra ir šiuolaikinių moksleivių kasdienybė.

Tačiau neva nekaltas erzinimas, priekabiavimas, stumdymas neretai virsta tikru psichologiniu teroru, žeminimu, fiziniu smurtu, epidemijos greičiu plintančiais mūsų šalies mokyklose.

Prieš kurį laiką atliktas tyrimas parodė, kad Lietuva pagal tyčiojimosi mastus lenkia daugelį pasaulio valstybių. Vakarų Europoje patyčias patiria du iš dešimties moksleivių, o mūsų šalyje – net septyni.

Psichologinę pagalbą Lietuvos vaikams, paaugliams telefonu, internetu teikianti, tris tarnybas Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje vienijanti „Vaikų linija“ jau beveik metus vykdo kampaniją „Nustok tyčiotis“, kurios tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į kenčiančius vaikus ir užkirsti kelią psichologiniam bei fiziniam smurtui.

Apie patyčias, pasekmes ir tai, kaip užkirsti jiems kelią, kalbamės su tarnybos vadovu ir projekto organizatoriumi Robertu POVILAIČIU.

– Priekabiavimas tarp vaikų – kaip apibūdintumėte šį reiškinį?

– Patyčios arba priekabiavimas – kai vieni vaikai žemina, tyčiojasi iš kitų. Tarptautiniais duomenimis, patyčių atvejų Lietuvoje pasitaiko daugiausiai, lyginant su kitomis tyrime dalyvavusiomis pasaulio valstybėmis.

Pavyzdžiui, Švedijoje yra maždaug 15 proc. vaikų, kurie prisipažino per pastaruosius du mėnesius patyrę priekabiavimą. Lietuvoje tokių moksleivių yra apie 60-70 proc.

To paties tyrimo metu vaikų buvo klausiama, kaip dažnai jie patys tyčiojasi iš kitų. Rezultatai buvo analogiški – maždaug 15 proc. švedų ir apie 60-80 proc. lietuvių prisipažino, jog nuolat tyčiojasi iš savo bendraamžių. Patyčios pas mus tiek paplitusios, kad, galima sakyti, jau tapo kasdieniu elgesiu, netgi elgesio norma. Retenybė yra tie vaikai, kurie patyčių nepatiria ar patys nesityčioja iš kitų.

– Kodėl jaunų žmonių tarpusavio bendravimo normos pastaruoju metu suvokiamos iškreiptai?

– Mūsų visuomenėje yra prigijusi labai ydinga nuostata, kuri trukdo įvardinti problemą ir ją spręsti. Tyčiojimasis tarp vaikų seniai suvokiamas kaip normalus reiškinys. Ne kartą teko išgirsti iš suaugusiųjų, kad taip buvo ir bus, kad nereikia ieškoti problemos ten, kur jos nėra. Skandinavijos šalyse patyčios tarp nepilnamečių kaip valstybinio masto problema buvo pripažinta maždaug prieš 20 metų. Jau tuomet švedai suvokė, kaip svarbu iš esmės keisti vaikų tarpusavio bendravimo kultūrą. O pas mus iki šiol tyčiojimasis suvokiamas ne tik kaip įprastas, bet netgi naudingas reiškinys. Esą tai užgrūdins vaiką, nes padės išmokti atsikirsti ir pakovoti už save.

– Argi kančia gali būti kuo nors naudinga?

– Tyčiojimasis turi tiktai neigiamas pasekmes ir tikrai neparuošia vaiko „tikram gyvenimui“. Tyčiojimasis kuria nesaugumo jausmą, kelia baimę, mažina vaiko savivertę, dažnai tampa viena iš priežasčių, dėl ko mokiniai vengia eiti į mokyklą.

Kartais psichologinis teroras būna toks nepakeliamas, kad net gali pastūmėti vaiką baisiausiam žingsniui – savižudybei. Arba paauglys pradeda piktnaudžiauti alkoholiu, vartoti narkotikus.

Tačiau nuostata, kad patyčios, priekabiavimas negali padaryti besivystančiai asmenybei rimtos žalos, vis dar turi gilias tradicijas mūsų visuomenėje. Sovietų armijoje patyčios ir žeminimas buvo taisyklė, o ne išimtis. Turbūt puikiai žinote terminą „dedovščina“. Jis puikiai apibūdina visą patyčių kultūrą armijoje. Jaunuolio tarnavimas armijoje buvo suvokiamas, kaip grūdinantis veiksnys, armija buvo vadinama “gyvenimo, „vyriškumo“ mokykla, kurią praėjęs jaunuolis esą galės išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

– Negi niekas nesikreipia pagalbos?

– Pagalbos ieškojimas buvo vadinamas skundimu. Tai iki šiol suvokiama kaip silpnumo išraiška. Tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų pasaulyje skundimas turi neigiamą prasmę. Vaikai puikiai žino, kad pasiskųsti niekam negalima, nes būsi pravardžiuojamas skundiku,“stukačiumi“ ar „ožiu“, t. y. bus dar blogiau negu prieš tai.

– Ką gi reikėtų daryti?

– Vienas veiksmingiausių būdų yra šios nuostatos keitimas. O pradėti galima nuo paties termino – pakeiskim žodį „skundimasis“ į frazę „pagalbos ieškojimas“.

– Ne paslaptis, kad mokyklose prie vaikų priekabiauja ne tik bendraamžiai ar vyresni vaikai, bet ir, pavyzdžiui, narkotikus vartojantys asmenys.

– Taip, pasitaiko tokių atvejų. Vaikai gąsdinami adatomis, esą užkrėstomis ŽIV, iš jų atimami kišenpinigiai, mobilieji telefonai, kiti vertingi daiktai. Tačiau šį reiškinį pavadinčiau ne priekabiavimu, bet apiplėšimu. Šią problemą turėtų spręsti policijos pareigūnai, o ne psichologai. „Vaikų linija“ vykdo tik pirminę prevenciją.

– Tada kokios pagalbos gali tikėtis „Vaikų linijos“ telefonu skambinantis skriaudžiamas vaikas?

– Mes galime vaikams ir paaugliams padėti išspręsti kasdienius gyvenimo sunkumus, konfliktus šeimoje, mokykloje, nesutarimus su artimaisiais, aplinkiniais. Siekiame pagelbėti jaunam žmogui pasijusti stipresniu, drąsesniam, labiau suaugusiam.

Įvairių narkotinių medžiagų vartojimas, įskaitant alkoholį, yra susijęs su tuo, kad vaikai nori dirbtinai pasijusti drąsesni, laisvesni, lengviau bendraujantys, linksmesni ir pan. Išsprendus problemą vaikai realiai pasijustų geriau, todėl jiems iškiltų mažiau pagundų malonių pojūčių ieškoti kitokiais būdais.

– Ką daryti, jeigu vaikas jau vartoja narkotikus? Ar tarnybos konsultantai tinkamai pasiruošę bendrauti su tokiais žmonėmis?

– „Vaikų linija“ gali suteikti informacijos apie priklausomybės ligų gydymo, psichikos sveikatos paslaugas teikiančias įstaigas. Tačiau, jei atvirai, reikėtų pagalvoti, kokios specifinės pagalbos tų įstaigų darbuotojai gali suteikti vaikams, vartojantiems narkotikus?

„Vaikų linijos“ konsultantai siekia suprasti, užjausti, palaikyti visus, kurie kreipiasi. Nesvarbu, dėl ko jie išgyvena – dėl prastų santykių su bendraamžiais, sveikatos problemų ar vienišumo jausmo. Kartu su vaiku ieškome jo rūpesčių sprendimo būdų, aptariame, kuris tam tikru atveju būtų teisingiausias. „Vaikų linija“ negali išgydyti vaikų, kenčiančių nuo priklausomybės narkotikams, dvasinių traumų, bet mūsų bendravimas gali būti pirmuoju žingsneliu, ieškant tolimesnės pagalbos.

– Kaip turėtų tėvai reaguoti suvokę, kad jų vaikas pradėjo „žaisti“ su kvaišalais?

– Apie kuriuos narkotikus kalbame? Tėvai sužinojo, kad vaikas pradėjo rūkyti “žolę“ ar vartoti stimuliatorius, tokius kaip ekstazį ar pan.? Aš paklausčiau tėvų, ką jie mano apie kitokių, ne ką mažiau pavojingų narkotikų vartojimą – pavyzdžiui, alkoholio. Tėvai dažnai pateisina alkoholio ar nikotino vartojimą, puldami į paniką tik sužinoję, kad vaikas pradėjo rūkyti „žolę“ ar ryti tabletes. Sakyčiau taip: tiek vaikai, tiek suaugusieji vartoja narkotikus tam, kad jaustųsi geriau. Galbūt galima būtų savęs paklausti, ar gerai mano vaikas jaučiasi namuose, šeimoje, mokykloje? Galbūt jam ko nors trūksta? Šilumos, meilės, supratimo, draugų, dar ko nors? Galbūt reikėtų pagalvoti, kaip padėti savo atžalai pasijusti laimingesniam, reikalingesniam ir mylimesniam?