Lydima sėkmės, bet vieniša
Sveika, Ramune. Gyvenime, atrodo, turiu viską – trūksta tik Jo. Ir nesuprantu, kodėl taip yra, kodėl aš viena. Gal aš kažkaip atstumiu vyrus? Bet kuo? Esu išsilavinusi, padariusi karjerą, įsirengusi gražius namus. Esu neblogos figūros, simpatiška, komunikabili, žodžio kišenėje neieškanti, stipri, nebijanti gyvenimo iššūkių ir sunkumų, mokanti pastovėti už save, darbšti moteris. Turėjau vyrų, bet santykiai buvo trumpalaikiai. Neseniai draugavau su vienu vyru, bet jis išėjo. Tepasakė, kad nesijaučia reikalingas. Tai tada kam man toks? Tiesa, tai buvo daugiau fizinė meilė nei draugystė. Nors aš ir vakarienes ruošdavau, ir net esu nupirkus jam malonių smulkmenų, kvepalus. Taip ir likau nesupratusi, kas ir kaip. O gal vyrams reikia lepšių, mėmių, silpnų, verkšlenančių, kad šalia jų galėtų jaustis ereliais? Vilma.
Sveika Vilma. Iš jūsų laiško galima tik spėlioti, kokios yra jūsų vienatvės priežastys. Visgi, ko gero, esate teisi, kad pati tuos vyrus ir atstumiate. Kaip manote, kodėl netapote draugais su minėtuoju vyriškiu? Ko jūs tikėjotės iš šių sanykių, jei jie buvo grįsti tik seksu? Vien maisto gaminimas ir dovanos taip pat vargu ar labai suartins. Kaip manote, ką turėjo omeny vyras sakydamas, kad jis nesijaučia reikalingas jums?
Pabandykite pagalvoti ir atsakykite sau į klausimą, o kam jums reikalingas vyras? Gal kaip dar vienas pasiekimas, statuso požymis? Ar jūs norite artimo bendravimo, palaikymo, supratimo? Kad ir kokia stipri, nepalaužiama moteris jaustumėtės, turbūt kartais ir jus apima būgštavimai, abejonės savimi, liūdesys, kai tiesiog norisi atsiremti į vyrišką petį. Nereiktų gėdytis parodyti savo pažeidžiamumo. Bet kuriam sveikos psichikos vyrui norisi rūpintis, palaikyti savo moterį, jaustis jai reikalingam.
Pamąstykite, ką jūs transliuojate vyrams savo elgesiu, kalba, manieromis? Jei, pavyzdžiui, jūs demonstruojate jiems savo sugebėjimus, diplomus, namus, tai jie į jus gali žiūrėti nebent kaip į vyrą konkurencinėje kovoje, o ne kaip į draugę ar mylimąją. Gal jūs taip kalbate, elgiatės, kad vyrai, pabendravę su jumis, galvoja: „Ir kam aš jai, tokiai kietuolei, šaunuolei, reikalingas? Na, nebent seksui…“ Taigi jūs savo elgesiu tarsi sakote, kad jums visai nereikia meilės, rūpesčio, pagalbos, kad viską mokate ir galite pati.
Kita vertus, gal jūs įtariai žiūrite į vyrus ir juos nuvertinate: esą jiems reikia moterų tik pasipuikavimui ar kad jie nori padaryti iš moterų „objektus“ savo poreikiams tenkinti. Gal jūs esate kandi, pašaipi, nuolat ironizuojanti, oponuojanti, ką jums bepasakytų ar pasiūlytų vyriškis? Tuomet tikrai jų bijote ir neprisileidžiate. Koks bebūtų vyras, net tas, kuriam patinka ironija, kuris pasiruošęs išgirsti ir priešingą nuomonę, o ne vien tikisi besąlygiško pritarimo viskam, ką jis pasako, vis tiek norėtų palankumo, priėmimo, supratimo. Jei iš tiesų norite artimų santykių, tuomet svarbu pačiai atsiverti, būti paprastai, šiltai, palaikyti kitą ir leisti pasirūpinti jumis. Sėkmės!
