Liūdesį susikuriame patys
“Tik nieko nereikia imti į širdį, nes tai, ką pasiimi, norisi pasilaikyti, o pasilaikyti nieko negali.”
E. M. Remarque
Ar kada nors bandėte pyktį palyginti su obuolio graužtuku? Taip, su ta nuograuža, kurią nesusimąstydami išmetate į šiukšliadėžę. Juk pyktis panašus į graužtuką, tačiau užuot jį išmetę iš galvos kaip bevertį nieką, nešiojamės jį, galvojame apie jį, liūdime. Socialinių mokslų daktarė, lektorė Egidija Laumenskaitė sako, kad liūdesys yra subtili pykčio forma, pasireiškianti tuomet, kai pykstame ant savęs, gailimės neišsipildžiusių troškimų, sugriuvusių iliuzijų. “Nesu nei psichologė, nei daktarė, todėl žmonių nepagydau, tik dalijuosi patirtimi, kurią įgijau dvasinio lavinimo institucijoje stažuotės Anglijoje metu prieš 16 metų. Tuomet supratau, kaip išvengti nerimo, kur slypi streso ir blogos būsenos priežastys, todėl dabar ir kitiems padedu įveikti liūdesį, neviltį ir pyktį”, – sako lektorė.
– Žmonės linkę manyti, jog baimė, nerimas, jautrumas yra mūsų prigimtinės savybės, kurių įveikti beveik neįmanoma. Ar pritartumėte tokiam teiginiui?
– Jokiu būdu. Mes tik norime patys tuo tikėti. Nerimas ir baimė kyla iš per didelio mūsų įpročio “įsigyventi” į situacijas ir nuolat apie jas mąstyti. Jei gaunate sunkią žinią, iš pradžių dar tvardotės, bandote sutvarkyti pradėtus darbus, tačiau vėliau “prisirišate” prie tos blogos žinios, nuolat apie tai galvodami, liūdėdami, nerimaudami. Visa tai daro didžiulį poveikį jūsų pasąmonei. Yra patvirtinta, kad žmonės žudosi ar puola į depresiją ne ekstremaliose situacijose, bet nuo per ilgo galvojimo apie nemalonų įvykį ir negalėjimo susitaikyti su likimu. Nuo per ilgo galvojimo įvyksta net ir fiziniai organizmo pokyčiai: krinta apetitas, atsiranda ligos.
– Ką patartumėte depresuojantiems ar liūdesį išgyvenantiems žmonėms?
– Aišku, gali kvailai nuskambėti, tačiau pirmiausia atsiribokite nuo situacijos, pažiūrėkite į jus ištikusią bėdą pašalinio stebėtojo akimis, lyg stebėtumėte spektaklį ar dramą. Tuomet pagalvokite, kaip tam tikrą dramos sceną pačiam išgyventi. O kad kiekvienas gali savyje rasti jėgų ir įveikti nerimą, baimę ir depresiją, yra neabejotina tiesa. Reikėtų išmokti reaguoti į aplinką ir aplinkinius. Jei jums nemalonią repliką mes gatvėje sėdintis girtuoklis, jūs tiesiog praeisite to nesureikšmindamas, tai kodėl kur kas švelnesnes kitų pasakytas pastabas nešiojamės savyje, galvojame, graužiamės. Svarbu išvis tokių emocijų neįsileisti vidun.
– Visa tai skamba kaip graži teorija. Tačiau kaip visa tai pritaikyti praktiškai, nes vargu ar iš darbo atleistas žmogus, neturintis pajamų ir negalintis duonos nusipirkti, randa savyje jėgų negailėti savęs?
– Visi labai klysta nepagalvodami, jog kuo ilgiau jie gyvens mintimis apie praeitį, tuo didesni šansai pražiopsoti atsiveriančias naujas galimybes. Neužsibūkite praeityje. Kartą mano vyras supyko ir pasakė, jog nori mane pažymėti, kad kitam gyvenime sutikęs galėtų aplenkti ir su manimi nebūti. Kuo ramiausiai pasiūliau, kad pasižymėtų, nes neabejoju, jog darkart sutikęs vėl pasirinktų mane. Juk ir jūs turbūt ne kartą save graužėte dėl to, kad kažką praeityje padarėte ne taip, pasielgtumėte dabar kitaip. Tačiau duodu jums galvą nukirsti – atsidūrę toje pat situacijoje vėl pasielgtumėte taip pat. Kai žmogus išsigandęs blaškosi ir ieško darbo, atrodo, jog darbų nėra, pasiūlymų nėra, o kai žmogus nurimsta, susitaiko ir svarbiausia ima pasitikėti savimi, atsiranda jam tinkamų pasiūlymų. Kodėl taip nutinka? Mūsų pačių nerimas pritraukia nerimo kupinas situacijas, nerami vibracija priverčia žmogų vis klysti.
– Sakote, kad meilė neskauda, skauda prisirišimas.
– Iš tiesų meilė dažnai painiojama su noru sulaikyti, todėl tokia meilė sukelia tik kančią. O kai imame pirštu rodyti, kas yra kaltas, nepastebime, kad kiti trys pirštai atsukti į mus pačius. Mes patys susikuriame iliuzijas, kurių griūtis atrodo globalinė katastrofa. Nepamirškime, kad galime tik patys pasikeisti, o keisti kitus – bergždžias darbas. Tie, kuriuos mes įsivaizduojame kontroliuojantys, dažnai valdo mus. Įsivaizduokite, jis padarė, ko jūs reikalaujate, esate laimingas, nepadarė – liūdite. Tai kuris kurį kontroliuoja?!
– Yra situacijų, kuomet neišvengiamai privalome susitikti su mus erzinančiais žmonėmis. Dažniausiai dar prieš susitinkant kyla suirzimas. Ar reikėtų tokių susitikimų vengti?
– Pavyzdžiui, jūs išsiruošėte pas tetą, kuri nuolat bamba ir skundžiasi. Visą kelią eidami iki jos sau kartojate – nieko nesakysiu, nesiginčysiu, tik linksėsiu. Bendraudamas su tetule tarsi laikote egzaminą ir… staiga susimaunate, nes neapsikentęs kvailai linksėti metate repliką – kokias nesąmones čia paistote. Egzamino neišlaikėte tik todėl, kad prastai pasiruošėte. Jei eidami pas ją galvotumėte, kad ji nori gero, yra pavargusi, neturi su kuo pasikalbėti, tuomet būtumėte pozityviai nusiteikę. Ir tetai 101-ąjį kartą pasakojant tą pačią istoriją, tiesiog nusikvatotumėte – oi, teta, taigi jau tiek daug kartų apie tai kalbėjome. Svarbiausia – gerai nusiteikti.
– Sakote, kad vienas geriausių būdų stresui įveikti – praktinė meditacija, tačiau dabar žmonės jau tiek girdi žodį “meditacija”, kad tai tapo lyg madingas prekinis ženklas.
– Aš nesiūlau, kaip kai kurie save vadinantys dvasiniais mokytojais, už 200 litų trečią akį ar dar kokias pragręžti arba eiliniam mirtingajam nesuprantamas “abras kadabras”. Tiesiog siekiu, kad kiekvienas rastų laiko pabūti su savimi, pasikalbėti su savimi ir prisiminti savo stipriąsias savybes. Jei skaityčiau ezoterines knygas, turbūt išprotėčiau – ten tiek hipotezių, kurios viena kitai prieštarauja. Matyt, ne be reikalo kai kurie šventraščius tyrinėjantis religijotyrininkai netiki Dievu. Tik mes patys per savo patirtį galime rasti ramybę.
