Kuklumas ir grožis – neįvertintas derinys
Moters širdis, intelektas, ir temperamentas yra daug daugiau persipynę, taip sudarydami jos asmenybės vienybę. Dėka šios savybės dailiosios lyties atstovės turi ypatingą sugebėjimą suderinti savo išorinę išvaizdą su vidiniu gyvenimu, kad įgyvendintų savo įsitikinimus bei mintis.
Liūdna, kad daugelis merginų nebežino, kaip pasiekti minėtą vienybę ir atrasti moteriškumo esmę. Daug katalikių tvirtai tiki tyrumo ir skaistumo svarbumu, tuo tarpu jų apranga šią nuostatą ne visuomet atspindi.
Norint ištaisyti tokią padėtį, mums reikia iš naujo atrasti išmintingus atsakymus į klausimus: “Kodėl praeityje moterys rengdavosi kukliai? Kaip padori apranga padėdavo moteriai išsaugoti orumą ir pajausti savo pašaukimą?
Mūsų suirusioje visuomenėje, “simboliškas” apsirengimas kažkodėl yra siejamas su moters socialiniu išsilaisvinimu, tarsi “teisė” mažiau rengtis išreikštų jos svarbą pasaulyje. Bet atlikusi trumpą istorijos raidos apžvalgą, gavau visiškai priešingą išvadą. Daugumoje kultūrų galiodavo nerašyta taisyklė: kuo asmuo siekdavo būti svarbesniu visuomenėje, tuo jo apranga būdavo oresnė ir elegantiškesnė. Istorijos tėkmėje vergai dažnai būdavo verčiami vaikščioti apsinuoginę, tuo tarpu karaliaus šeimos nariai ar kiti svarbūs asmenys rengdavosi mantijomis – ilgais ir plačiais drabužiais.Tik vergės ar sugulovės dažnai dėvėdavo trumpus rūbus (mini-sijonėlius), neretai tokia “nepakankama” apranga būdavo suprantama kaip bežodis ženklas, išreiškiantis jų seksualinį “prieinamumą”. Tuo tarpu, aukštuomenės moterys būdavo apsirengusios ilgais drabužiais – senovės Egipto karalienės, viduramžių Prancūzijos ar Viktorijos Anglijos laikais – visos vilkėdavo rūbus, kurių apačia beveik krisdavo joms po kojomis. Tokią tendenciją galima pastebėti beveik kiekvienoje kultūroje, kol buvo atrastos patogesnės ir “patikimesnės” gimimų kontrolės (kontraceptinės) priemonės. Tada situacija pasikeitė į tą, kurią mes dabar turime.
Netgi skurdžioje mūsų modernios kultūros simbolikoje galime rasti ryšį tarp apsirengimo stiliaus ir žmogaus orumo. Teisėjai vilki ilgas mantijas, o kunigai, vyskupai ir popiežius – sutanas. Iškilmingomis progomis profesoriai taip pat dėvi mantijas. Mūsų visuomenėje tik merginoms yra tarsi uždrausta kada nori nešioti ilgas “mantijas” – orius drabužius. Aš pradėjau kiek įmanoma dažniau praktikuoti savo “teisę” dėvėti “mantijas” (ilgus sijonus), kai supratau, koks vertingas ir lemiamas yra moters vaidmuo visuomenėje. Juk mūsų pašaukimas yra kur kas didesnis nei būti sekso objektais.“Nepakankamai” rengtis – tai reiškia būti nejautriai vyrams. Šiuolaikinėje visuomenėje vykstančiame kare tarp lyčių, katalikai gali įnešti santarvę, puoselėdami gerus vaikinų ir merginų tarpusavio santykius, savo draugystes statydami ant abipusės pagarbos ir pasitikėjimo. Man yra tekę sutikti daug mielų jaunų katalikų, kurie stengdavosi suprasti ir prisiderinti prie merginos emocinio jautrumo ir kitų išskirtinių jos savybių. Deja, dauguma merginų net nebando atsižvelgti vaikino savitumus, t. y. rengiasi nekukliai, tiksliau vaikšto “madingai” apsinuoginusios. Mano vertinimu, tokia merginų elgsena išreiškia arba visišką nežinojimą arba tik nerūpestingą požiūrį.
Kartą viena mano pažįstama dorinio ugdymo mokytoja, paradoksalu, bet pati dažnai nešiojanti labai trumpus sijonėlius, man sako: “Jeigu vyrai turi problemų dėl mano drabužių, tai jų bėdos, kuo aš čia dėta?” Toks požiūris visiškai ignoruoja prigimtinį vyro vaizdinį jautrumą, t.y. matomi vaizdai tiesiogiai ir žymiai labiau paveikia vyrų mintis ir jausmus, negu moterų.Panaši, moters silpna vieta yra didesnis emocinis jos pažeidžiamumas. Stiubenvilės Pranciškonų Universiteto (JAV) merginos puikiai pažįsta “saldų vaikiną”, kuriame amžinai yra įžvelgiama “dvasininko ateitis” arba visų Dievo įsakymų “tobulas išpildymas”. Šis vyrų tipas sužavi merginas savo joms skiriamu dėmesiu. Jis flirtuoja ir praleidžia daugybę laiko su jomis, žadindamas jose nerealias viltis ir sukurdamas iliuziją, kad yra romantiškai įsimylėjęs. Viena iš sunkiausių problemų kylančių dėl “Misterio saldaus vaikino” lengvabūdiško elgesio yra ta, kad jo daroma skriauda yra tokia “subtili” ir “nekalta”, jog dauguma merginų niekada nebando tai pasakyti. Labai panašus keblumas susidaro, kai vyrų akiratyje pasirodo “madingai” apsinuoginusi mergina. Tai trikdo juos, bet, kalbėdami su ja, jie verčiau nepasakys to.
Pakalbėkime apie palyginus negausų būrį kilniaširdžių katalikų vaikinų, kurie savo gyvenime siekia aukštesnių tikslų. Mano manymu, netgi doriausi vyrai, gyvenantys šioje kultūroje, turi patys “įšaldyti” savo žvilgsnius “madingai” apsinuoginusių merginų, tame tarpe ir pažįstamų katalikių, atžvilgiu. Jei mergina yra apsirengusi trumpu sijonu ar maksimaliai aptemptu rūbu, jie stengsis nukreipti nuo jos savo žvilgsnį, t.y. nepažvelgs į ją ilgiau, negu yra neišvengiama. Jie šalinsis ir nuo artimesnės draugystės su ja.
Šis “ignoravimas” įgalina menamai dorą vaikiną, nepaisant daugybės jį supančių pagundų, išvengti gašlumo nuodėmės. Bet tuo pačiu metu tai labai žeidžia merginas, suteikia daug skausmo ir daro jas lengviau emociškai pažeidžiamomis. Aš manau, kad šis vyro vaizdinio jautrumo “įšaldymas” tikrai negerina santykių tarp vaikinų ir merginų bei nepadeda puoselėti tarpusavio supratimo ir meilės.
Tuo metu, kai dalis vyrų dar tik mokosi priimti moters lygiavertiškumą, tiek daug dailiosios lyties atstovių savo nepadoriu rengimosi stiliumi pačios nuvertina save jų akyse. Merginos ilgisi riterių su spindinčiais šarvais ir reiškia savo nepasitenkinimą dėl jų trūkumo, bet dauguma net nepastebi, kad jos pačios rengiasi toli gražu ne taip kukliai ir oriai kaip riterių laikų širdies damos.
Kalbant apie kuklumą, dažnai tenka girdėti nuomonę, kad Švč. M. Marijos apranga yra puikiausias pavyzdys kiekvienai katalikei. Aš sutinku su šiuo teiginiu, juk niekada nesu mačiusi Dievo Motinos atvaizdo, kur Ji būtų apsirengusi neskoningai ir neoriai. Priešingai, drabužiai paprastai būna ilgi, su lengvomis klostėmis, gražinantys ir darantys vientisa Jos moterišką figūrą. Paslaptingosios Rožės rūbus dažniausiai puošia skaisčios ir švarios spalvos, kartais – dailūs pagražinimai. Žodžiu, Švenčiausioji Mergelė ir oraus aprangos stiliaus pasirinkimo srityje yra mūsų Kelrodė Žvaigždė. Aš jaučiu, jog čia glūdi raktas į kuklumo paslaptingą patrauklumą.
Kai kurie šiuolaikiniai katalikai, nevykusių jansenistų ar puritonistų teorijos paveikti, padorumą aprangoje prilygina moteriškumo paslėpimui. Neabejotinai, daugelis merginų klaidingai galvoja, kad būti kukliai – tai reiškia nešioti į maišus panašius ir nepatrauklius rūbus. Galbūt dėl tokio nesupratimo įtakos merginos, netgi katalikės, visiškai ignoruoja galimybę pasirinkti padorų drabužį? Su skausmu širdyje aš esu mačiusi, kaip daugelis jaunų mano draugių, katalikių, priima savo mylimąjį Gelbėtoją Eucharistijoje arba įžengia į Santuokos Sakramentą, deja, nesuprasdamos kaip jų apranga “kertasi” su jų deklaruojamomis vidinėmis nuostatomis. Jose aptikau didžiausią baimę “neatrodyti per daug kukliai” ir beatodairišką siekį pasirodyti žaviomis pamaivomis, tartum kuklumas ir žavumas iš pagrindų vienas kitam prieštarautų! Be abejonės, mūsų kultūriniai papročiai reikalauja nuodugnaus patikrinimo.
Aš manau, kad mes visiškai, tiesiog tragiškai, neišmanome ir neįvertiname kuklumo didžiulio žavesio ir patrauklumo. Vyrai liudija, kad tinkamai ir kukliai apsirengusi mergina jiems buvo “gaivaus oro dvelksmas” ar “tiesiog buvo puiku būti drauge”. Vyras su savo prigimtiniu vaizdiniu jautrumu yra laisvas žiūrėti į kukliai apsirengusią merginą, tiesiog džiaugtis bežiūrint į ją be jokio seksualinio gundymo šešėlio. Grožiu sutvirtintas kuklumas suteikia bendravimui tarp vyro ir moters gaivumo ir laisvumo; šią tiesą mes sunkiai bepajėgiame suvokti.Merginoms žūtbūtinai reikia susigrąžinti rišlios darnos tarp kuklumo elgsenoje ir jos asmens orumo bei pašaukimo jausmą. Man liūdna matyti, kaip daugelis tvirtų, mąstančių ir pamaldžių jaunų katalikių, tarp jų ir kai kurios lyderės, gina tikėjimą, tačiau, atrodo, neturi jokio supratimo apie savo kūno orumą. Visuomenėje jos greičiau tampa galimų pagundų priežastimi, negu “gaivaus oro dvelksmu”.
Norėdama rasti išeities tašką ir pateikti realų problemos sprendimą, pasidomėjau, kokia Vatikano pozicija šiuo klausimu? Jei mes pažvelgsime į Italijos bažnyčių vidų, pamatysime, kad prieš įeidamos ten moterys privalo pridengti savo pečius, o kojas – bent iki kelių. Galbūt kas nors yra susipažinęs su “Popiežiaus normomis”. Kai vienas eilinis žmogus su jautriu atsargumu popiežiaus Pijaus XII paklausė, kokia yra jo nuomonė apie moters aprangos kuklumą, atsakydamas jis nurodė apytikslias ribas: ”Žemiau kelių, žemiau alkūnių ir per du pirštus pločio žemiau raktikaulio”. Man šie orientyrai yra priimtiniausi. Vilkėdamos drabužius, kurie “išsitenka” “Popiežiaus normų” ribose, merginos gali nevaržomai judėti. Pakankamai platūs ir ilgi sijonai yra patogūs ir praktiškai išlaisvina moterį.
Aš tikiu, kad moterys yra savitai stiprios. Aš tikiu, kad jos oria apranga ir kaip kūrinijos karalienės elgsena savyje turi didelę galią skelbti tiesą. Be didelio aktyvumo, tiesiog moterišku sugebėjimu tiktai “būti”, tikinti moteris gali tapti galinga Gyvenimo Evangelijos nešėja, neištarusi nei žodžio, vien tik savo oria ir kuklia apranga, judesiais ir laikysena. Dabar atėjo metas, kai merginos turi parodyti savo kūrybiškumą bei išradingumą ir sukurti tokį rūbų stilių, kuris stiprintų jų pašaukimą, užuot atitraukęs nuo jo.
Aš meldžiuosi, kad žodžiai “Kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė” (plg. 1 Kor 6. 19) nepasiliktų nesusijusiu su gyvenimu ir nesuprantamu Šventojo Rašto teiginiu. Mano svajonė: kada nors vyrai išvydę katalikę moterį, joje atras nepaprastą priminimą, šiuolaikišką įsikūnijimą ir gyvą ikoną tos paprastos Mergelės iš pirmojo mūsų eros amžiaus, kuriai vieną dieną angelo buvo apreikšta, kad Ji taps Šventosios Dvasios Sužadėtinė.
Vertė Eugenijus Danilevičius
