Kokios spalvos tavo humoro jausmas?
Dažnai girdžiu žmones sakant: jis turi gerą humoro jausmą arba: tas žmogus visai neturi humoro jausmo. Ką tai reiškia? Turbūt pastebėjote, kad žmonių humoro jausmas skiriasi – tai kas juokinga man, visai nebūtinai juokinga kitam ir atvirkščiai? Yra anekdotų, kurie juokingi daugeliui, bet yra tokių, kurie kai kam labai juokingi, o daugeliui – visai ne.
Tai, kad egzistuoja skirtingos humoro ir humoro jausmo rūšys, patvirtina skirstymas įjuodą, baltą, sarkastišką, anglišką ir t.t. Jei baltas humoras suprantamas kone visiems (nors nebūtinai visada juokingas), tai su juodu reikia elgtis atsargiau, nes netinkamoje vietoje pasakytas toks juokelis gali pašiurpinti juodo humoro nemėgstančius žmones. Arba, kaip įprasta sakyti: juodo humoro nesuprantančius. Angliškas humoras – taip pat labai specifinis, lyg ir britiškai santūrus, bet be jokių tabu – gali šokiruoti konservatyviau nusiteikusius. Arba tiesiog – likti nesuprastas, jei nesate Londono pub‘e, apsuptas anglakalbių bendraminčių.
Bet nuo ko priklauso, kokią humoro rūšį mėgstame? Čia ir yra įdomiausia dalis, nes stereotipiškai mąstant – juodą humorą turėtų mėgti žiaurūs, neužjaučiantys, pikti žmonės – kuriems anekdotuose girdimi (kaip žinia neretai grubūs) veiksmai yra realybė. Angliškas humoras turėtų patikti tik anglams arba labai panašiems į juos žmonėms. Ir taip toliau. Realybė, beje, visai kitokia. Esu draugiškas, taikus, pozityvus žmogus, tačiau dalis juodojo humoro anekdotų man be galo juokingi… Tik neseniai ėmiau suprasti, kad tai yra gana keista. O dar labiau susimąsčiusi, supratau, kad prajuokinantys juokeliai visiškai neatspindi mano asmenybės – gyvenime nenuskriausčiau šuns, tačiau man juokingas tas chrestomatinis anekdotas, apie šunelį, kurį benzinu pagirdė. Kodėl? Nežinau. Kai kurie anekdotai yra tikrai žiaurūs, jei vertinsime juos logiškai, realistiškai, tačiau ar taip vertinate visus juokelius?
O dar yra juokingi video. Ir JAV populiarios juokingų video vaizdelių TV laidos. Kiekvienoj tokioj laidoj kone pusė laiko skiriama vaizdeliams, kur žmonės griūna, krenta, plojasi, tėškiasi, vartaliojasi ir kitaip vizitui pas traumatologą ruošiasi. Nekalbu apie tuos, kur nuo fotelio nukrenta, labiau apie tuos, kur visu greičiu su riedučiais nuo kalno lekia, skrieja ant rampos, pašoka, užkliūna ir tvojasi galva į asfaltą. Niekad nesupratau – ar kam nors tai iš tiesų juokinga? Nusprendžiau, kad arba man tai nejuokinga, mat pati esu gana judri, ir esu griuvusi, kritusi ir kitaip užsigavusi įvairiausiais būdais, todėl man skauda žiūrėti į tai, arba esu labai empatiška, ir gailiu tų žmonių, arba… Mano humoro jausmas nepakankamai juodas, žiūrint video juokelius. Beje, mano draugai taip pat negali žiūrėti tų kritimų, dangstosi akis ir kartoja „ouch“…
Egzistuoja nuomonė, kad tėvai stipriai nulemia humoro jausmo formavimąsi. Iš tiesų asmeniškai pažįstu šeimą, kur tėtis ir sūnus juokauja identiškai. Ne tik mėgsta vienodus juokelius, juos vienodai pasakoja, vienodai gestikuliuodami, bet net vienodai užtempia balses. Tačiau nesu tikra, ar mano humoro jausmas labai panašus į mamos ar tėčio. Panašus – gal, bet ne toks pats. Žinau, nes esu juos pašiurpinusi savo juokeliais. O štai sesė tikrai visada juokiasi iš mano pasakojamų anekdotų.
Kuo esu įsitikinusi – kad humoro jausmas dažniausiai neatspindi tikros žmogaus natūros (juodo humoro mėgėjas gali būti visiškas švelniaširdis), nepriklauso nuo amžiaus, socialinės padėties ar išsilavinimo. Tačiau manau, kad bet koks humoro jausmas yra sveika – bent jau, jei juokiesi pats, o ne priverstinai bandai prajuokinti kitus. Sveikas ir saviironijos jausmas, sugebėjimas pakrizenti iš savęs, tai dar ir padeda išvengti kompleksų – niekas nenori susimauti, bet jei jau taip nutiko – paprasčiau bus pasijuokt kartu su visais, nei stebėti, kaip iš tavęs juokiasi.
O svarbiausia – manau, kad žmonių be humoro jausmo nėra. Na galbūt yra, su tam tikrais smegenų sutrikimais – tie, kurie nesijuokia niekada. Visi kiti turime savitą humoro jausmą. Kaip ir pirštų antspaudus ar akių raineles.
Koks tavo mėgstamiausias anekdotas?
