Kada egoizmas naikina
Ar niekada nepagalvojote, dėl ko žmogus tampa egoistu? Labiausiai egoistiški, kad ir kaip keista, yra maži vaikai. Bet už tai jų niekas nesmerkia, nes jų egoizmas yra labai natūralus, tarsi prigimtinis. Mes nuolaidžiaujam jiems todėl, kad vaikai elgiasi natūraliai, neveidmainiauja… Gyvenimo džiaugsmą vaikai randa buitinėse vertybėse ir malonumuose. Kuo daugiau tokių malonumų, tuo laimingesnė vaikystė….
Vaiko gyvenimo kokybė priklauso nuo materialios gerovės. Vadinasi, tam, kad būtų laimingas, žmogui reikia kuo daugiau materialinių vartotojiškų malonumų. Tačiau ši racionali išvada prieštarauja jausmams… Ar nepajutote, kad pasisotinę kūniškais malonumais, vis tiek liekame nepatenkinti, tušti. Intuityviai jaučiame, jog kažko trūksta.
Kodėl patys ieškome optimistų, pozityviai nusiteikusių ir negobšių žmonių draugijos? Nes jie tarsi donorai, dovanodami gerą nuotaiką kitiems, jie turtėja patys. Ar tokį džiaugsmą gali pajusti egoistas? Taigi, prieštaraudama logiškai išplaukiančiom išvadom apie egoizmo „naudą“, aš atsisakiau tokio gyvenimo požiūrio. Tam įtakos turi ir visiems mums Dievo duotos užuominos. Kita vertus, dažnai mes nemokame jomis naudotis…
Tokios užuominos savo ruožtu padeda pasiekti dorovės kelią, dvasinį Aukščiausiojo pažinimą. Nepasitenkinimas vien materialiomis gėrybėmis verčia mus susimąstyti, jog yra dar kažkas, ko negalima paaiškinti iš ateizmo pozicijų. Ieškodami, kuo užpildyti tą tuštumą, mes atrandame tiesą… Kai ką atradau ir aš.
Mūsų jausmai atspindi praeitų gyvybių patirtį. Ši patirtis yra akivaizdžiai turtingesnė ir gausesnė už racionalios sąmonės patirtį, kuri remiasi tik nugyventų metų įvykiais. Jausmai liudija, jog daug geriau stengtis tobulėti dvasiškai – juk tuomet galima pretenduoti ir į Aukščiausiojo teisingumą. Šitokį teisingumą sunku atrasti ir suvokti gyvenimo įvykių sūkuryje. Reikėtų turėti ypač jautrią sielą ir mokėti nedaryti klaidų. Retas žmogus gali tuo pasigirti. Tai kodėl tada mes pasitikime ir siekiame to dangiškojo teisingumo?
Nežemiškos jėgos vertina mūsų kasdienius poelgius ir veiksmus, nuopelnus ir nuodėmes. Žmogui gimus, protas neprisimena to ankstesniojo vertinimo, tačiau niekas nepraeina be pasiekimų, kiekvieno pasąmonėje lieka to įvertinimo prisiminimas. Vėliau Jėzus teis už visą mūsų sukauptą bagažą, o ne realaus dabartinio žemiškojo gyvenimo „nuopelnus“. Taigi, kiekvienas iš mūsų jau turi kažkiek sukauptos patirties, kuri jau yra „užfiksuota“, kalbant dalykine kalba. Kuo daugiau nežemiškos patirties išgyveno siela, tuo labiau žmogus linksta į dvasiškumą, dorovę, tuo mažiau pasitenkina materialiosiomis vertybėmis.
XIX a. pabaigoje, klestint nihilizmui, F. Ničė teigė, jog dorovė yra nereikalinga, nebūdinga žmogui savybė, kuri nežinia kodėl neišnyko evoliucijos procese. Dorovė, jo teigimu, yra religinė išmonė, kuri daro žmogų ir visuomenę pažeidžiamus. Savo ruožtu buvo pasiūlyta antžmogio koncepcija – būtybės, laisvos nuo jausmų, prietarų, išgyvenimų. Šitoks „progresyvus“ mąstymas yra, švelniai tariant, siauras ir nepagrįstas. Galėčiau net nesigilindama įvardyti kelis faktorius, kurie veikia realybę: evoliucija, natūrali atranka, Dievas ir jo valia.
Malonumų, kūniškųjų džiaugsmų ir pasitenkinimo siekimas yra būdingas žmogui iš prigimties ir išvystytas evoliucijos procese. Siekdamas patenkinti kūniškuosius poreikius, organizmas atlieka tam tikrus veiksmus. Tačiau kadangi mes nesame vieni, mus supa kiti tokie patys individai, kitaip tariant, sociumas, mūsų veiksmai turėtų būti nukreipti ne tik į savo išlikimą, bet ir pagalbą išgyventi aplinkiniams. Pavyzdžiui, padėti neįgaliems ar pašerti benamį šunį. Tai iš prigimties altruistiniai veiksmai, atliekami iš meilės ir gailesčio paskatų. O juk anie jausmai duoti mums apriori, Dievo ar gamtos, kas kuo tiki… Juolab meilė artimam nėra graži intencija, romantikų įkvėpimas. Tai labai stiprus saugiklis, suteiktas mums, kad išsaugotume žmoniją, homo sapiens kaip biologinę rūšį.
Tad būtent dorovė yra žmogaus gyvenimo norma, o egoizmas, nejausmingumas – patologija. Posakis, jog egoistas yra moralinis iškrypėlis, yra teisingas. Iš egoistinių paskatų žmogus nusikalsta. Didžioji dalis nusikaltėlių – egoistai…
Dievas suteikė Ničei daug progų susimąstyti – baudė jį liga, nelaimėmis ir negandomis. Būdamas užkietėjęs nihilistas, filosofas į šiuos ženklus nekreipė dėmesio. Galų gale priešprieša tarp logiškai pagrįstos pozicijos ir jausminio (visi mes žmonės) prado tapo psichinės ligos priežastimi.
Pasakojama, jog kartą pamatęs, kaip vežikas muša arklį, „antžmogio“ kūrėjas nesvarstydamas puolė ginti gyvūną. Jis, teigiantis, jog gailestis veda į pražūtį, kurio herojus neturi sentimentų, abejingas ar net žiaurus ligonių, silpnųjų ir konkurentų atžvilgiu, neliko abejingas arklio kančioms. Negalėdamas atleisti sau žmogiškųjų jausmų pasireiškimo, nors ir suvokdamas, jog jo racionalaus žiauraus proto koncepcija yra iš esmės klaidinga, Ničė patyrė smūgį, dėl kurio prasidėjo psichinė negalia.
Protas buvo visiems laikams atimtas iš to, kuris pasinaudojo juo kaip įrankiu sukurti Dievui ir žmonijos prigimčiai priešingai koncepcijai. Simboliška, jog likusią gyvenimo dalį filosofas praleido artimųjų globoje.
Deja, pasaulis perėmė klaidingą idėją, Ničės teiginiai tapo šūkiais ir net fašizmo ideologijos pamatu. Psichologai ir ideologai iki šiol suka galvas, kaip vokiečiai, garsėjantys kultūros paveldu ir mokslo pasiekimais, galėjo patikėti tokia kolektyvinio egoizmo ideologija.
V. Leninas irgi šį tą pasiskolino iš Ničės. Atsisakydami dorovės normų bolševikai perėmė valdžią šalyje. O tai, kad liejosi nekaltų žmonių kraujas, kad buvo iki šaknų išnaikintas dvasinis ir intelektualinis elitas, tiesiog neišvengiami proceso nemalonumai.
Dar labiau paplitęs individualus egoizmas. Tačiau šis iš pirmo žvilgsnio nekaltas „charakterio trūkumas“ gali tapti kolektyviniu.
F. Ničės atpildas už klaidas buvo jo beprotybė. Už pasaulio lyderių egoizmą žmonija moka milijonų sužalotų likimų kainą.
