Humoro jausmas – gero tono požymis
Ko dabar labiausiai žmogui trūksta? Nustebau išgirdęs – humoro jausmo. Nors geriau pasvarstęs pritariau, jog gal tai ir tiesa. Kaip būtų gerai, jei į pagrindinį planą grįžtų paprasti jausmai – draugystė, jautrumas ir humoro jausmas. Mums visiems to dabar labai reikia, nes gyvename žiauriame ir ciniškame pasaulyje. Iš dalies dėl stereotipų, kuriems visi paklūstame. Iš interneto gauname pernelyg daug informacijos, kurios patys negalime patikrinti. Teisti kitus mums tampa vis lengviau, užuot geriau supratus pasaulį, mūsų galvose įsigali vis didesnis chaosas. Blogiausia tai, kad technologijos išstumia tradicinius ryšius tarp žmonių. Jie tolsta nuo tikrojo artumo. O juk geriau vienas puodelis geros kavos nei visas tūkstantis neskanios.
Kas tas humoro jausmas? Prisiminiau štai tokį anekdotą.
– Noriu padainuoti “Aktorių trio” dainą apie degtinę.
– Dainuok.
– “Ir mylėsiu tave tau nežinant, meilė ves tuo dulkėtu keliu, amžina ir plati kaip žvaigždynai, kaip žydėjimas lauko gėlių…”
– Na, taip… Bet kur čia “degtinė”?
– O “mylėsiu”?!
Kai jį papasakojau, vienas bičiulis paprašė: “Paaiškink kur čia juoktis. Nesupratau.”
Keista situacija. Atrodo, anekdotą suprantu ir juokinga, bet paaiškinti jo ir nurodyti, iš ko bei kada juoktis, negaliu. Todėl vėl pamąsčiau apie humoro jausmą. Atrodo, ne kartą šia tema esu rašęs, bet ji vis sugrąžina. Humoro jausmas – gero tono ženklas. Reikalingas jis drauge su intelektu bei ironišku požiūriu į save, kad galėtum įsijausti į senstančių faunų ir satyrų būsenas. Mielos merginos, jeigu jūsų vaikinas jums padovanojo Valdo Karklelio kompaktinę plokštelę, greičiausiai jis ir yra Valdas Karklelis.
Žiūriu televizijos laidą “Ekstrasensų mūšis”. Ekstrasensai spėja, kuris ligonis, kuris išsiskyręs, kuris nusikaltęs, kur kas nors paslėpta ir t. t. Rimtu veidu tauškia nesąmones. Laidos vedantysis, kiti dalyviai puikiausiai supranta, kad tai nesąmonės, bet įsitempę klausosi. O štai grupės “69 danguje” narei Nijolei Pareigytei savo patarimus dėl vestuvių LNK laidoje “Auksinė blykstė” pažėrė būrėja Vaiva Budraitytė, kuri patarė dainininkei ištekėti per metus, antraip kitos progos jai teks laukti neapibrėžtą laiką, kurį būrėja įvardijo labai abstrakčiai: “Labai ilgai.” Kitą dieną toje pačioje LNK studijoje vykusioje laidos, skirtos po Šaulių ženklu gimusioms įžymybėms, savo žodį Nijolei jau tarė astrologė Angelina Zalatorienė. Žvaigždžių rodomus ženklus lyg knygą skaitanti astrologė, priešingai nei būrėja Vaiva Budraitytė, neragino dainininkės ištekėti per artimiausius metus, bet ir negąsdino neapibrėžtu kitos vestuvių progos terminu. A. Zalatorienė buvo ypač konkreti ir N. Pareigytei kurti šeimą patarė sulaukus 31-erių metų, t. y. po šešerių metų. Ir viskas normalu, jei į visą tai žvelgi su ironija bei humoro jausmu.
Tiesa, gali būti ir kita nuomonė, girdi, jei čia toks humoro jausmas, tai jis labai jau savotiškas. Toks patinka nebent tiems, kurie mėgsta kiaurą parą žiūrėti televizijos laidas “Srovė”, “Prieš srovę”, “Pasroviui” ar pan. ir stebėtis, kad aplinkui – vien vagys, o lietuvis lietuviui – vilkas. Televizijoje vienos laidos keičia kitas, bet niekas nesikeičia – kaip gero humoro jausmo trūksta, taip trūksta. Kodėl lietuvių humoras itin retai vykęs? Kodėl juokas ir pašaipos būna arba nuobodžios, arba kvailos?
Prisiminiau laidą “Be grimo” apie Mantą Petruškevičių. Joje buvo kalbama apie viską: kirpėjų šuniukus, charizmą, psichologiją, psichinius ligonius, “šmutkes”, skudurynus, šoką, botoksą, ponias, raudonus kilimėlius ir prodiuserius. Tas pats ir kitoje “Be grimo” laidoje apie humoro jausmą, kur buvo pakviesti įvairaus plauko mūsų juokintojai. Vėl daug ir apie viską kalbėta, bet nieko nepasakyta.
Iš mūsų politikų, drįsčiau teigti, gana vykusį humoro jausmą turi… Vytautas Landsbergis. Štai visai neseniai jis pateikė savo pamąstymus apie Baltijos kelią. Profesorius svarsto – ar buvo jis iš tikrųjų? “Kai ateina kavinių filosofai ir sako: “Ei, šiandien jau žmonių nesurinktum!” – nėra prasmės ginčytis. Šiandien – tai ne vakar. O rytoj – tai ne šiandien”, – ironizuoja politikas. Anot V. Landsbergio, dabar iš visų ekranų siūloma bindzinėti tarp diskotekos ir kazino. Tiesa, kuo daugiau jų pristeigsim, tuo trumpesnis, patogesnis bus mūsų naujasis kelias į nieką. “Minga jau Baltija?” Profesorius ragina eiti, ir atsiminti ir žinoti, nes kai sustosi – akmeniu pavirsi.
Prisiminiau dailininką Augustiną Savicką. Susėda jis, tarkim, su kolega Algimantu Kuru ir sako: “Kurai, yra tik du dailininkai: aš ir tu…” Susėda su Povilu Ričardu Vaitiekūnu ir tam tą patį: “Lietuvoj tik du tapytojai: aš ir tu…” Taip su visais.
Jei dar iš dailininkų gyvenimo, tai šiaulietis Kornelijus Užuotas pasakojo. kaip jo, atvežto į Šiaulių ligoninę, priimamajame iškart paklausė: “Ar treningus turite?” Kornelijus susimąstė, kam tie treningai, jei jis turi pižamą ir chalatą, bet vėliau susigaudė, jog klausimas grynai šiaulietiškas.
Apie mūsų moderniojo meno kūrėjus ir kritikus girdėjau, kad jiems postsinologija, kineziterapija, mamologija, neoegzhibicionizmas, bazuka, lokomotyvacija, sociokoreliacija skamba paprastai, aiškiai ir suprantamai.
Atgimimo pradžioje besilankydamas Vakarų pasaulyje, užkamuotas tenykščių nesibaigiančių primityvių klausimų apie Lietuvą ėmiau aiškinti, kad Vilnius stovi vidury miškų ir į jį kartais užsuka vilkai. Labiausiai “užkniso” klausimas: “Kuo paaiškinti tai, kad lietuviškos trispalvės spalvos atsikartoja Bolivijos ir Etiopijos, Senegalo ir kitų Afrikos šalių vėliavose?” Girdėję apie mūsų nacionalistus jie klausinėjo, kodėl lietuviai, kaip ir estai, įsivaizduoja, kad “afrikiečiai ir arabai prievartaus mūsų moteris ir šlapinsis mums į stiklines”.
Prisimenant mūsų istoriją, labiausiai patiko anekdotinis fakto konstatavimas: “Netrukus po parodos atidarymo du dešiniųjų pažiūrų Seimo nariai įsiveržė į Mateikos salę ir nuvertė meteoritą nuo popiežiaus figūros.”
Jei jus nervina oligarchai, galima pažvelgti į juos su ironija, nes jau Aristotelis yra rašęs, kad kai kuriuose miestuose oligarchai duodavo tokią priesaiką: “Prisiekiu, kad visada būsiu liaudies priešas ir visokeriopai jai kenksiu!”
Linksmai reikėtų reaguoti ir į mūsų premjero teiginius apie krašto ekonomiką ir pensijų mažinimą: “Žinoma, žmonės kenčia, bet užtat žiūrėdami į skaičius matome didžiausią augimą Europoje” arba “Pensininkai po dabar priimtų sprendimų gyvens šiek tiek geresnėmis sąlygomis nei gyveno praėjusių metų pradžioje, kai ankstesnė valdžia nebuvo pradėjusi didinti pensijų”.
Metų fraze, manau, vertėtų išrinkti Mis Lietuvos Vaidos Petraškaitės atsakymą į klausimą, kas tai yra laimė: “Laimė visų pirma yra tada, kai jautiesi laiminga.”
Pralinksmino žinutė iš Lenkijos Dragoslavo kaimo, kur stovinti Švenčiausiosios Marijos bažnyčia papuošta naujais vitražais, kuriuose juose pavaizduoti apaštalai vietos politikų veidais. Regis, klebonas taip norėjo politikams atsidėkoti už suteiktas lėšas bažnyčios remontui. Tiesa, ir viena Lietuvos bažnyčia buvo pasisiuvusi procesinę vėliavą su vienos Seimo narės atvaizdu vietoj Mergelės Marijos.
Žinia, kiekvienos tautos humoro jausmas savitas. Sako, amerikiečių jis primityvus. Nors, geriau pagalvojus, nejau amerikiečių šiuolaikiniai nuotykių filmai verti vien kritikos? Juk jie žavūs nors ir tuo, kad jų autoriai geba pasišaipyti ir iš žanro, ir iš savęs. Ar ne tuo patraukia filmai apie Indianos Džounso nuotykius arba pasakojimai apie mumijos prisikėlimą? Iš esmės nuotykių filmuose visada yra vienas siužetas: herojai ieško to, ko nepametė, o juos persekiojantys blogiečiai susirūpinę, kaip apkartinti jiems gyvenimą. Kad tai netaptų rutina, padeda humoras ir ironija.
Prašnekus apie amerikiečių humoro jausmą, nori nenori palygini jį su rusiškuoju. Štai linksma vieno ruso aktoriaus pasakota istorija. Iš Maskvos traukiniu važiavo keletas aktorių, kad prisijungtų prie viename Sibiro mieste gastroliuojančio jų teatro. Traukinyje restorano nebuvo. Tekdavo iššokti stotyse, greitai restorane nusipirkti ir – atgal į vagoną. Vienoje stotyje iššokęs aktorius iš restorano jau bėgo į traukinį, kai pamatė statinę su gira. Taip jos užsinorėjo, kad nutarė greitai išlenkti bokalą. Giros atsigėrė, bet išbėgęs į peroną beišvydo nuvažiuojantį traukinį. Ką darys, bėga prie taksisto – gal šis iki kitos stoties pasivys traukinį. Taksistas atsako, jog tai galima padaryti be vargo. Aktorius sėda į taksi, tas skubiai pajuda. Kelias eina netoli geležinkelio ir aktorius apsidžiaugia pamatęs, kad taksi pasivijo ir aplenkė traukinį. Bet štai kelias sukasi ir kerta geležinkelį, o pervaža jau uždaryta. Taksistas nuramina, jog traukinys pravažiuos, jie kirs geležinkelį ir keliu, einančiu jau kitoje geležinkelio pusėje, iki artimiausios stoties traukinį vėl pralenks. Viskas tarsi aišku, tačiau išlipęs iš taksi aktorius nervinasi ir rūko. Šalia stovi pervažos budėtoja, iškėlusi suvyniotą vėliavėlę, pasiruošusi praleisti traukinį. Budėtojos namelyje suskamba telefonas ir budėtoja paprašo aktoriaus palaikyti vėliavėlę, nes tai labai svarbus skambutis ir jai būtina atsiliepti. Aktorius laiko vėliavėlę ir kas apsakys nustebimą jo draugų, likusių traukinyje, veidais prisispaudusių prie vagono kupė lango ir žvelgiančių į traukinį praleidžiantį jų kolegą.
Prisimenate seną rusišką anekdotą apie rusų aristokratus Vidurinėje Azijoje: “Nuobodu… Ką čia nuveikus? Gal ant fortepijono prikakoti? Ne, nesupras humoro – Azija…”
Nors geriausiai skamba anekdotai apie paskutinius įvykius, naujausias aktualijas.
Metams baigiantis ateina Knysliukas ir trys paršiukai į farmacijos kompaniją:
– Sakykite, kur mes galėtume atsiimti savo procentuką?
Pabaigoje – paguodžianti mintis. Sako, jei jums ir trūksta humoro jausmo, nenusiminkite – gal naujaisiais metais jis atsiras. Prasidedant metams, to vienas kitam ir palinkėkime.
