Dvi latvės nutapė gėdos jausmą
Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatoma jaunųjų Latvijos menininkių Elenos Griščenko ir Evos Veverės tapybos paroda „Shame“/ „Gėda“.
Keliauja po Lietuvą
Atidarant ją su sveika ironija pasidžiaugta, kad pirmajam Parodų rūmų aukštui šiais metais tapus savotišku jaunųjų menininkų reprezentaciniu trapu pagaliau pristatomas ir „gėdingasis“ latvių projektas.
Idėja surengti bendrą parodą Lietuvoje dailininkėms kilo pernai vasarą dalyvaujant kūrybiniuose pleneruose mūsų šalyje.
Kaip teigė pačios autorės, paruošusios po Lietuvą keliaujančiam projektui po keliolika drobių, gėdos temą jos pasirinko neatsitiktinai.
Nebenaujas išraiškos aspektas dailėje bei įdomi ir nesvetima pačioms kūrėjoms emocija tapo parodos leitmotyvu, išreikštu ekspresyviais potėpiais, ryškiomis kontrastingomis spalvomis.
Jų kūriniai, jau spėję pasisvečiuoti Šiauliuose ir Vilniuje, vienam mėnesiui užsuko į Klaipėdos ekspozicines erdves.
Lydi per amžius
Žmoniją per amžius lydintis gėdos jausmas visada buvo įkvėpimo ir apmąstymo šaltinis įvairius menus kuriantiems menininkams. Sąmoningai ar ne, vaizdas galėjo būti gėdingas ir gėdinantis, sužadinantis žiūrovo gėdos jausmą ar vaizduojantis gėdą.
Neretai istorijoje aptinkama atvaizdų, kurie tapo gėdos simboliais ir buvo naudojami visuomenės kontrolei.
Pavyzdžiui, viduramžių mene, kuriame ženklas turėjo nepaprastą reikšmę, gėdos simboliu buvo tapęs biblijinio brolžudžio Kaino atvaizdas. Renesanso Italijoje egzistavo „pittura infamanta“ – t.y. gėdos paveikslas, kuriame valdžios užsakymu buvo vaizduojami žemyn galva kybantys kilmingi piliečiai, nepaklusę, nusižengę bendruomenės moralinėms nuostatoms. Iki pat šių dienų vis dar kvestionuojamas mene vaizduojamo nuogo kūno keliamas gėdos jausmas.
Išreiškė vizualiai
Gėda vienas nemaloniausių jausmų, išduodančių netinkamus žmogaus poelgius ar posakius. Išsišokus kalba ar veiksmais, pažeidus moralės reikalavimus – apima gėdos jausmas, pasireiškiantis išoriniais, aplinkinių nesunkiai pastebimais fiziologiniais pakitimais: akių nudelbimu, skruostų užkaitimu, susinervinimu…
Tikėtina, kad panašios emocijos neapims žvelgiant į jaunųjų latvių tapytojų abstraktyvias, kartu ir labai ekspresyvias, vizualiai išreikštas meditacijas gėdos tema.
Kiekvienas parodoje „Gėda“ eksponuojamas darbas, anot autorių, buvo inspiruotas vienaip ar kitaip su gėda susijusių asociacijų, pradedant seksualiniu nuolankumu, baigiant privačia ir vieša gėda. Apžiūrėdamas šiuos darbus žiūrovas gali savaip interpretuoti Evos ir Elenos menines kontempliacijas. Juolab kad šis jausmas nesvetimas nė vienai socialinei grupei, jis nepriklauso nuo individo amžiaus ar išsilavinimo, politinių pažiūrų ar moralinių įsitikinimų.
Parodą apžiūrėti Klaipėdos dailės parodų rūmuose galima iki birželio 3-iosios.
