Cinizmas – mūsų kasdienė duona?
Cinizmas (gr. κυνισμός), moralės principas, pagrįstas žmogaus priklausomybės nuo visuomenės neigimu. Reiškiasi nihilistine pažiūra į dvasinę kultūrą, atviru dorovės normų ignoravimu, tyčiojimusi iš jos principų ir idealų, žmogaus orumo žeminimu.
Štai, kaip šią savoką aiškina wikipedia. O aš manau, kad tai yra liga, kuria dabar serga labai daug žmonių. Tyčiotis iš visko, kas kitam šventa, neigti visus gerus dalykus, bendrauti su žmogum kaip su šiukškle tapo mūsų visuomenės norma. Ir nereikia sakyti, kad dėl lietuviško keiksmažodžio iš k raidės tapome tokie. Šitą buvo galima pastebėti jau seniai. Susvetimėjimas jau pasiekė tokį aukštą lygį, kad net baisu darosi pasiklausti nepažįstamo žmogaus kelio.
Kita vertus, nėra ir taip jau visiškai blogai. Pastebiu tokią tendenciją, kad daugėja protingų jaunų žmonių, kurie yra aktyvūs, teigiami, neatsisako padėti nelaimėje. Atsiranda žmonės, kurie stengiasi kažką keisti. Jie stengiasi dalyvauti visuomenėje. Net ir toks paprastas dalykas, kaip moksleivių eisena, raginanti balsuoti EP buvo labai sveikintinas dalykas. Jaunimas tikrai teikia daug vilčių.
Bet vėlgi, viskas atsimuša į senuosius. Nenoriu tikrai visus juos kaltinti, bet nemažai jų jau tiesiog nebespėja su visa pažanga ir tampa didžiuliu stabdžiu. Turbūt geriausiai tai matosi politikoje. Joje kai kuriems jau iš viso nebeliko nieko šventa. Apie jų įsitikinimus net neverta kalbėti. Dažniausiai tai būna toks devizas: kas daugiau sumokės, tam ir dirbsiu. Aš neįsivaizduoju, kokiu reikia būti kvailiu ir visišku ciniku, nihilistu(net nežinau, kaip tiksliai juos pavadinti), kad pirktum už kanceliarines “Mikę Pukuotuką” ir paskui galėtum nekaltu veidu meluoti, kad tai darbo priemonė. Aš iš karto padėčiau Seimo nario mandatą ir viešai atsiprašyčiau tautos. Nes manau, kad tai visiškai negerbtinas pavyzdys Seimo nariui. O čia toks jausmas, kad Seimo narį galima iškrapštyti iš Seimo tik kojomis į priekį arba neperrenkant.
Aš šiaip esu pamastęs, kad visai norėčiau būti išrinktas į Seimą. Įsivaizduoju save išdėstantį savo programą, vertybes, pažiūras. Atsikėjantį save į žmonių klausimus. Bet kai tokia situacija, tai turbūt net neturėčiau šansų pakliūti ten. Žmonės renka tuos pačius dažniausiai. Na arba tuos, kurie daugiausiai pažada. Nesvarbu, kad jų niekada netesi. Nesvarbu, kad akivaizdžiai meluoja. Politika – purvinas dalykas ir norint ten eiti, reikia nebijoti susitepti mėšlu. Daug mėšlo. Gal kada ir pasikeis situacija…
Galbūt kiek ir nuėjo į šoną nuo cinizmo, bet tiesiog leidau mintims išsilieti.
