Cinikė kinikės rūbe (II dalis)
Politinėje žurnalistikoje vijos nėra taip paprastai išnarpliojamos. Čia žiniasklaidos savininkai turi „dirbti“ dviem kryptimis. Pirmoji, kaip ir ekonominėje žurnalistikoje, svarbu iš politikų ar kitų politikoje dalyvaujančių subjektų išmelžti kuo daugiau pinigų.
Antroji, subtilesnė, reikalaujanti tikrojo makiaveliško „virtuoziškumo“, tai – įtakos įgijimas.
Pirmoji kryptis maksimaliai išnaudojama per demokratijos esminę įtvirtinimo procedūrą – rinkimus (tai galima vadinti cinizmo apogėjumi, kai didžiausią vertybė instrumentaliai tarnauja didžiausiai niekšybei). Tuomet visi politikai nori atrodyti tik teigiamai ir prasiryžę už tai pastorinti žiniasklaidos savininkų pinigines. O pastarieji tam tikrai nesipriešina. Kartais ta draugystė užsimezga tik ad hoc. O kartais ji perauga į „ilgalaikius santykius“, jei „partneriai“ vienas kitam patiko (įvertino abipusę naudą).
Vėlgi galima klausti ne tik „kur dingo „sarginis šuo?“, bet ir kodėl užsimiršo „tie valdžios ramsčiai“, panūdę apgauti piliečius dėl to, kad jiems galėtų „atstovauti“ (vėl politikos cinizmas – nori atstovauti žmonėms, nors pats atstovavimo startas tokiu atveju pagrįstas melu).
Tad per televiziją, radiją ir spaudą skamba „žmogaus teisių“, „lygybės“, „teisingumo“, „gerovės“ retorika, nors iš tiesų išniekinta ir žmogaus teisė gauti tikrą informaciją, ir visų lygybė prieš įstatymus (pabandytų paprastas žmogelis taip pažeisti įstatymus…), ir teisingumas (pirkta informacija tolygu melui), ir gerovė (kuri negalima be prieš tai paminėtų vertybių).
Antroji kryptis, t.y. įtakos siekimas, taip pat susijęs su nešvariais būdais uždirbamų pinigų troškimu, bet šis noras susiplakęs su kitu, lygiai taip pat žemu ir instinktyviu poreikiu, pogrindinės valdžios poreikiu. Apsišarvavusi „žodžio laisve“, žiniasklaida, regis, pasiryžusi nugalėti visas politikos piktybes. Bet kam kalamas prie stulpo prezidentas arba tiesiog maniakiškai visur persekiojamas premjeras, smulkmeniškai priekabiaujama prie smulkesnių žuvelių? Demokratijai užtikrinti? Kad būtų patenkintas žmonių smalsumas, kas, kur ir su kuo? Taip, bet tik iš dalies. Tos žinios skirtos pačioms valdžios viršūnėlėms, idant šios suprastų, – ar greičiau, – pajustų, kaip žiniasklaidos neigiamai nušviestas jų portretas sukelia rezonansą, pasipiktinimą visuomenėje ir taip padaro įtaką jų įvaizdžiui. O koks smulkesnis politikierius sutraiškomas profilaktiškai, kad kiti žinotų ir nebandytų riesti nosies. Populiarumas (arba, kaip mėgstama sakyti, visuomenės „pasitikėjimas“) politikui – viskas. Tad jam belieka nulenkti galvą prieš žinių konstruktorius, mitokūrininkus, vaizdakalius. O žiniasklaidos savininkai trina rankas, didina savo įtaką, bando šokdinti, o kai pavyksta – tiesiog tampo už vadelių net įtakingiausius šalies politikus. O įtaka reiškia ir pinigus. Mokės, kad tylėtum arba kad kalbėtum. Dar įtaka reiškia valdžią, kanalą prie sprendimų priėmimo.
Milijonieriaus Jurijaus Borisovo išlaikytinis Rolandas Paksas kol galėjo, tol dėjo vienam dienraščiui ant stalo pinigus. Ir tol jis turėjo savo ruporą. Nuvylė J. Borisovą, dingo milijonai, atimtas ir ruporas. „Liberalas“ Artūras Zuokas ne dėl „liberalios“ pakraipos kitame laikraštyje vaizduojamas kaip Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), prokuratūros ar oligarchų kovos auka. Vilniaus miesto televizijos kanalas apskritai primena Vladimiro Putino Rusijos žiniasklaidos priemonę, kai kur tik pažvelgsi – geri mero darbai. O štai po to pažiūrėjęs kitos televizijos žinias gali likti nieko nesupratęs. STT ir prokuratūros „auka“ čia jau virsta piktu „Abonentu“, per dvejus metus sugebėjusiu išplauti daugiau nei du milijonus (tiesa, neaišku, litų, dolerių ar eurų). Lygiai taip pat savaitraštis „Laikas“ papasakos jums apie gražiausio laikrodžio savininką Viktorą Uspaskichą. Ką ten, ne tik ūkio ministras dirba be priekaištų, įrodys jums „Laikas“, visi Darbo partijos atstovai ministrų kabinete atlieka puikų darbą!
Tad jau minėtas išoriškas kinizmas ir demokratijos vertybių apologija – akių dūmimas žmonėms arba (ypač jai tai kritika ar pasišaipymas) grūmojimas pirštu politikams, kad šie neužsimirštų bet kada galintys būti „sukalti“ ir pasidalytų būtinai įtaka.
Kas, perpratęs šį žiniasklaidos, ekonomikos ir politikos cinizmų katilą, pabandys viltingai nukreipti akis į valstybines (tad visuomenės interesui, o ne pelnui atstovaujančias) institucijas, turės karčiai nusivilti. Kaip jūs įsivaizduojate į laikraštį patikrinti buhalterijos švarių/nešvarių pinigų ateinančius mokesčių inspekcijos pareigūnus, jei kelinti metai dienraštyje spausdinamos „informacinės paklodės“ su pagiriamuoju žodžiu šiai kilnų darbą dirbančiai institucijai (žinoma, įdėtą už jos pačios pinigus). Tokių įstaigų vadovai lygiai taip pat priklausomi nuo viešosios opinijos, nors ir nėra renkami. Jiems lygiai taip pat reikia „gero įvaizdžio“.
Tad kaip pažaboti žiniasklaidą, cinikę kinikės rūbe? Vienas praktiškas patarimas, tikrai galintis apvalyti politinę žurnalistiką – tai priemonių pardavimas užsienio kapitalui, kaip, pvz., „Kauno diena“. Deja, šiuo metu Lietuvoje vyksta priešingi procesai. Lietuviškieji oligarchai, išlipę iš smėlio dėžės, pradėjo mokytis iš slaviškų kaimynų, todėl perka „bent“ po kanalą: „MG Baltic“ įsigijo LNK, ELTA, „Senukai“ – „Žinių radiją“, Bronislovas Lubys – BTV, „Radiocentrą“, „Rubicon Group“ – „Penktąjį kanalą“ ir t.t.
Tad rauti šaknis reikia iš pačio supratimo, koks yra žiniasklaidos vaidmuo. „Sarginio šuns“ (kiniko) riba su valdžia pernelyg plona, lengvai sumaišoma, o tai pradėjus išnaudoti, paprastai užmaskuojama. Tad iš kritiko, satyriko, demaskuotojo, t.y. prižiūrėtojo su bizūnu rankose, pozicijų žiniasklaidai reiktų atsitraukti į stebėtojo poziciją. Cinizmas vėl atvirs kinizmu, jei į verslo ir politikos galios žaidimus įsivėlusi žiniasklaida bus priversta tapti kritišku stebėtoju ir aprašinėtoju iš šalies, kuris tik pasako, nurodo, kas ir kodėl vyksta, bet neturi užmačių tos situacijos keisti, daryti įtakos ir svarbiausia – iš jos užsidirbti.
