Bendravimo su psichologu privalumai
Krizės metu psichologinės problemos, kurių turėjo žmogus, tik dar labiau išryškėja. Norom nenorom reikia jas spręsti, negalima nuolat bėgti nuo savęs, nes toks neigimas gali virsti rimtais psichikos sutrikimais. Todėl krizė yra kaip tik palankus metas susikaupusioms problemoms spręsti, atrasti naujas perspektyvas ir įveikti savo baimes. Kad to pasiektų, žmogui neretai prireikia psichologo pagalbos. Bendravimas su psichologu turi daug privalumų.
Pirmiausia, ką gali duoti psichologas, tai išklausyti. Žmogus trokšta ir turi teisę pasisakyti ir būti suprastas. Deja, ne visada yra žmonių, norinčių klausytis. Net ir artimieji dažnai negali padėti, nes jie turi savų rūpesčių, o gal tiesiog nemoka suprasti. Šeimose itin dažnas nesusikalbėjimas, nemokėjimas priimti, nesiklausymas, priekaištai. Nesuprastam žmogui daug sunkiau surasti išeitį, nes jį slegia ne tik savigraužos jausmas (kodėl man taip nutiko?), bet ir artimųjų priekaištai, spaudimas. Jei atsitinka taip, kad šeima neišklauso arba tiesiog nežino, kaip padėti, visada galima kreiptis į psichologą. Bendravimas su psichologu yra ypatingas tuo, kad šis žmogus klauso Jūsų be išankstinių nuostatų ar lūkesčių. Jis pažįsta jus mažiau ir negali kelti reikalavimų. Išklausymas ir racionalūs patarimai, žmogaus nukreipimas teisinga linkme – tai dalykai, kuriuos gali duoti psichologas.
Net jei atsiranda žmonių, pasirengusių Jūsų klausytis, tai dar nereiškia, kad jie galės Jums padėti. Neretai problemos būna daug gilesnės ir reikalauja detalios analizės bei tinkamo sprendimo. Tuomet nei draugė, nei mama padėti negali, nes šie artimi žmonės dažnai nesugeba atsiriboti ir patarti objektyviai. Tai, ko sulaukiame iš psichologų, yra objektyvumas. Pašalinis žmogus situaciją mato kur kas aiškiau nei saviškis. Psichologas neturi jokių išankstinių nuostatų, be to, jis savo klientui nėra niekuo įsipareigojęs, t. y. jis su klientu nėra susijęs emociniais ryšiais. Objektyvus žvilgsnis ir nedangstomos tiesos išsakymas kartais gali sukelti šoką. Tačiau po šoko vienaip ar kitaip atsigaunama ir į dalykus pradedama žiūrėti blaiviau. Žinoma, kitas dalykas, ar žmogus nori praregėti ir išspręsti savo problemas. Galbūt jam patinka tokia būsena ir jis nemato reikalo ką nors keisti. Žmogui, kuris nenori priimti pagalbos, neverta bandyti ją suteikti. Jei pagalbos visgi prašoma, tai visai nėra silpnumo požymis, bet ženklas, kad problema buvo pripažinta ir žmogus yra pasirengęs keistis.
Tarkime, žmogus pripažįsta savo problemą ir nueina į grupę, kurioje bedarbiai (ar kiti žmonės) dalijasi savo patirtimi. Arba jis apsilanko pas psichologą ir pasakoja apie tai, kas jam sunkiausia, ieškant darbo ir realizuojant save. Tikėtina, kad po tokio bendravimo prašviesės akyse ir žmogus ims žvelgti kitu žvilgsniu. Tačiau namuose jo gali laukti nesuprantingi giminaičiai, o situacija darbo rinkoje nedžiuginti. Nors ir gaila, tačiau artimieji dažnai nesupranta, o neretai ir bando aiškinti, kaip reikia gyventi. Toks aiškinimas skiriasi nuo psichologo patarimų. Psichologo žodžiuose nėra reikalavimo, jis visada leidžia apsispręsti pačiam žmogui.
Kai pripažįstame savo problemą, imamės veiksmų jai spręsti, sukaupiame pakankamai žinių, kurias įgyvendiname praktiškai, tuomet ne išeitis suranda mus, bet mes surandame išeitį. Pavyzdžiui, pripažinau sau, kad neturiu darbo jau tris mėnesius, nuėjau į kursus, susirinkau daug informacijos ir tą informaciją panaudojau darbo paieškoje. Darbas atsirado ne iškart, bet pamačiau, kokie galimi problemos sprendimo būdai, kokios išeitys. Išeitį randa ne psichologas, bet pats žmogus. Psichologas tiesiog parodo, kad visada yra bent viena išeitis, jis atveria galimybę. Bet daro tai paties žmogaus iniciatyva. Vienas skambutis ar apsilankymas – tai ženklas psichologui, kad jis gali veikti. Bendraujantis su psichologu žmogus turi pats naudotis galimybėmis ir rasti išeitį vienoje ar kitoje situacijoje. Psichologas negali priimti sprendimų už savo klientą.
Psichologai mėgsta uždavinėti klausimus, kurie dažnai išprovokuoja tam tikras mūsų mintis. Klausimas suformuluojamas taip, kad mes nebegalėtume sau meluoti. Būtent tiesos atskleidimas žmogui, ir dar taip, kad pats žmogus „netyčia“ atranda šią tiesą, yra vienas pagrindinių psichologo uždavinių. Žmogus, supratęs, rodos, tokią paprastą teisybę apie save, jaučiasi nustebęs. Jis nesitiki, kad visi atsakymai slypi jame pačiame. Psichologas neprivalo ir neturi pasakyti tiesos apie žmogų. Galų gale jis jos ir nežino. Niekas kitas, tik pats žmogus, gali geriausiai pažinti save.
Taigi psichologas nėra tas, kuris žino absoliučiai viską. Tačiau jis turi tam tikrų žinių, yra geriau išvystęs psichologinį įžvalgumą, tiksliau atpažįsta tam tikrus žmonių tipus. Būtent tam tikros žinios yra tai, ką psichologas gali duoti savo klientams. Žmonėms, kurie visiškai nesidomi psichologija, šios žinios būna labai netikėtos, įdomios, o gal net keistos. Tie, kurie bent truputį domėjosi psichologija, jau šį tą žino. Jiems galbūt ir lengviau suprasti save.
Psichologo darbas nėra paprastas. Apie šiuos žmones sklando įvairių gandų, iš jų tikimasi neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui, kad jie išspręs visas problemas, atsakys į klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik pats žmogus. Į psichologus mūsų šalyje vis dar žiūrima nepatikliai. Klaidingas įsitikinimas, kad psichologas yra gydytojas ir į jį kreipiasi tik „ligoniai“, rodo kai kurių žmonių ribotumą. Vis dėlto teiginyje, kad psichologas yra gydytojas, yra bent dalelė tiesos. Jį galima pavadinti sielos gydytoju. Mūsų dienomis psichologas pakeičia kunigą. Nebereikia slėpti akių ir gėdytis. Psichologas yra toks pats, o ne arčiau dievo esantis žmogus, jis gyvena tokioje pačioje aplinkoje, turi rūpesčių kaip kiekvienas iš mūsų.
Sakoma, kad psichologai patys turi problemų, ir viena iš priežasčių, kodėl jie stojo mokytis šio dalyko, tai noras padėti sau, geriau pažinti save, o tik po to padėti kitiems. Žinoma, tas, kuris nepažįsta savęs, vargu ar turi teisę patarinėti kitiems. Žmogus, pripažinęs savo problemas ir jas išsprendęs, gali pasidalinti savo patirtimi, ją pritaikyti darbe. Bendrauti su žmonėmis nėra labai paprasta. Vienas iš esminių dalykų, trukdančių bendrauti, yra nuostatos.
Sakoma, kad žmogus apie kitą žmogų susidaro pirmą įspūdį per pirmas dešimt sekundžių. Būtent šis pirmas įspūdis dažnai lemia, kaip mes toliau bendrausime su žmogumi. Jei pašnekovas mums nepatiko iš pat pradžių, nesąmoningai bandysime jam taikyti blogas savybes ir pan. Tokios išankstinės nuostatos trukdo atidžiau ir atviriau pažvelgti į žmogų, rasti jame teigiamų savybių. Psichologo darbe tokių nusistatymų neturėtų būti. Žinoma, galbūt giliai viduje psichologas jaučia simpatijas ar antipatijas, bet jokiu būdu neturi to parodyti. Susidraugavimas su klientu prieštarauja psichologų kodeksui. Prieš eidami pas psichologą, pirmiausia turime nuspręsti, ko iš jo tikimės. Jei reikalinga objektyvi specialisto pagalba, psichologas visada padės. Tačiau emocinio ryšio, artimos draugystės iš jo tikėtis negalime.
Bendravimas grupėje: kitaip, bet ne blogiau
Jei žmogus jaučiasi nepasitikintis savimi ar nežino, kaip elgtis ekonominės krizės metu, rasti tinkamą sau darbą, jis gali dalyvauti grupiniame mokyme. Bendravimas ir mokymasis grypėje gali būti naudingas. Psichologai sako, kad šiose grupėse galioja tokie patys dėsniai kaip ir kasdienybėje. Bendravimas grupėje yra kiek kitoks nei bendravimas su psichologu, nes iš karto gaunamas grįžtamasis ryšys, galima pamatyti kitų žmonių reakciją į tave. Grupės nariai pasidalija savo patirtimi, lūkesčiais, požiūriais.
Bedarbiai renkasi į grupės, kuriuose mokoma bendrauti su darbdaviu, geriau pažinti save, susipažinti su situacija darbo rinkoje, susirasti bendraminčių. Netekęs darbo žmogus gali jaustis labai vienišas, ypač jei aplinkiniai yra dirbantys. Galima pasijusti nepilnaverčiu, kitokiu nei visi. Išdidumo ar gėdos jausmas verčia trauktis ir užsisklęsti savyje. Pasakyti gerai besiverčiančiam klasės draugui apie savo situaciją yra tarsi nusižeminimas, ne vienas jaučiasi taip, tarsi turėtų pripažinti savo pralaimėjimą. Tačiau toks požiūris neteisingas. Kuo daugiau pažįstamų žinos apie jūsų dabartinę situaciją, tuo bus geriau, nes taip atsiras daugiau galimybių įsidarbinti. Kartais klaidingai manome, kad žmonės džiaugiasi kito nelaime arba nenori padėti. Iš tiesų labai svarbu tai, kaip mes pasakojame apie savo problemas. Jei nedarbas mums nėra pasaulio pabaiga, o veikiau nesunkiai išsprendžiama problema, jei žinome, ką norime veikti ir tikime, kad išeitis yra, pašnekovas mielai norės padėti. Dejuojantis pesimistas, kuris maldauja kokio nors darbo ir negerbia savęs, vargu ar sulauks pagalbos.
Grupėje, į kurią susirenka bedarbiai, kalbama būtent apie darbo praradimą ir negebėjimą susirasti darbo. Čia neliečiamas asmeninis gyvenimas ir nekalbama apie politinius veiksnius. Žmonės ateina turėdami konkrečią problemą ir tikslą ją išspręsti. Pasitikėjimo savimi ugdymas, savo gerųjų savybių atskleidimas ar suvokimas, ką žmogus daro ne taip,– tai būdai, kurie gali padėti žmogui spręsti problemą. Išgirsti iš kito, kad jam irgi blogai, o gal net blogiau nei tau, yra naudinga. Imi suvokti, kad tai, kas nutiko, yra ne vieno tavo problema ir dar ne blogiausia, kas galėjo nutikti. Be to, net ir silpnas žmogus sustiprėja paskatintas. Išgirdęs iš kito, kad turi daugybę gerų savybių, tarsi atsimerkia. Rodos, tereikėjo parodyti pirštu.
Bendrumo jausmas geras tuo, kad padeda suvokti žmogui, kad jis turi panašumų su kitais ir nėra vienišas. Nors krizė siaučia visoje Lietuvoje, tačiau reikia pripažinti, kad ją išgyvena ne visi vienodai. Vieni turi patikimesnį darbą, gauna daugiau pajamų, kiti verčiasi sunkiau, iš kitų krizė atėmė ir taip menkas pajamas. Darbas yra gerokai daugiau nei pinigų įgijimo būdas, tai savirealizacija ir bendravimas. Krizės metu apie savęs realizavimą galvoti sunkiau, nes pirmiausia tenka patenkinti biologinius poreikius ir tik paskui galima galvoti apie saviraiškos būdus.
Tačiau net ir krizės metu yra galimybių realizuoti save, susirasti norimą darbą. Dažnai bedarbiai nemoka tinkamai prisistatyti darbdaviui, išsakyti savo nuomonę. Jiems trūksta pasitikėjimo savimi. Kiekvienas žmogus turi kokių nors gerų savybių, kurių galbūt neturi kiti. Tereikia šias savybes atskleisti, pritaikyti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Neturintys darbo žmonės dažnai skundžiasi informacijos stoka. Visa tai ir bandoma duoti grupės nariams – daugiau pasitikėjimo savimi ir žinių, kurių gali prireikti, ieškant darbo ir bendraujant su darbdaviu.
Dar vienas dalykas, ką duoda grupė – tai atvirumas. Žmogus turi būti kuo atviresnis, nes tai naudinga jam pačiam. Geranoriškumas, atviras ir platus žvilgsnis į save ir aplinkinius – tai verta patirti.
