Ar tinginystė gali būti naudinga?
Tinginystė niekada nebuvo vertinama. Vyrauja nuomonė, kad tinginys žmogus nieko gero nepasiekia gyvenime, nieko nesukuria, neprogresuoja. Nuo seno apie tinginystę ir tinginiukus atsiliepiama ne kaip. Juk kiek liaudies patarlių, priežodžių, pamokymų ir pasakų yra sukurtų apie tinginystę.
Pati populiariausia ir daugeliui gerai žinoma pamokoma istorija apie dvi varles. Abi jos įkrito į ąsotį su pienu, tačiau viena varlė nenustodama judino savo letenėles, sumušė sviestą ir išsiropštė iš ąsočio. O jos draugė tinginė taip ir baigė savo gyvenimą piene…
Tačiau pasirodo, kad kartais tinginystė gali būti ir labai naudinga…
Už
Šiandien tinginio sąvoka šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių laikų apibūdinimo. Jei „nesiplėšai“ dviejuose darbuose ir po darbo neleki dar kur papildomai užsidirbti ar užsiimti kokia nors veikla – gali būti pavadintas tinginiu. Tas pašėlęs gyvenimo tempas verčia visus ir visur skubėti.
Tačiau kitaip mąstantis žmogus, kuris, šių dienų apibūdinimu, gali būti pavadintas tinginiu, moka taupyti savo gyvenimo energiją, taip ilgam sustabdydamas biologinio laikrodžio rodyklę.
Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad niekur neskubantis, nesiplėšantis, per daug nesiekiantis žmogus, gali daugiau laiko skirti sau. Jį mažiau kamuoja stresai, lėtinis nuovargis ir depresija, todėl toks žmogus mažiau serga virškinamojo trakto ligomis, jį mažiau vargina nervų sistemos sutrikimai.
Prieš
Nieko neveikimas yra pats didžiausias žmogaus priešas. Be abejo, kartais labai malonu nieko neveikiant pagulinėti ant karšto smėliuko ir pasiklausyti ošiančios jūros. Tačiau tik kartais. Bet kokia veikla žmogų skatina veikti, kurti, tobulėti, o pasiekti rezultatai džiugina ir skatina veikti toliau.
Beprasmiška patogiai gulėti susiraičius ant minkštos sofutės ir tikėtis, kad taip išvengsite minėtų ligų ar sutrikimų. Vietoj minėtų daug dirbančių žmonių sutrikimų, mėgstančius patinginiauti žmones kamuoja apatija, abejingumas, o kartais ir nevisavertiškumo kompleksas.
Sena liaudies išmintis sako, kad geriausia yra rasti aukso vidurį. Tokį vidurį, kuris būtų priimtiniausias Jums patiems, netampant nei „Vingių Jonu“ nei baigiančio tarp darbų pasimesti darboholiku.
