Ar girdime ką sako mūsų vaikai?

Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko. Kad išsaugoti draugystę, jiems reikėjo labai paprasto dalyko – sugebėjimo kalbėtis ir girdėti. Tada jie būtų sužinoję, kad vienam draugui reikia apelsino sultims išspausti ir numalšinti troškulį, o kitam užtektų apelsino žievės, būtinos pyragui iškepti.

Būna juokinga, kai kas nors sako, kad nemokame kalbėtis – liežuvį turime, kalbą mokame, kartais net kelias kalbas. Visgi, dažnai mūsų tarpasmeniniai santykiai su aplinkiniais nukenčia būtent dėl nesugebėjimo tinkamai bendrauti bei nesugebėjimo/nenoro išklausyti kitą, išgirstant tiksliai tai, ką jis nori pasakyti, o ne ką norime girdėti. Tai galima pasakyti ir apie tėvų bendravimą su vaikais.

Ar girdime tai, ką sako vaikai? Pokalbiai su vaikais neretai nuvertinami, jiems vis trūksta laiko arba jie apsiriboja klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Kokius pažymius gavai?“. Norint atsakingai ugdyti vaiką, būtina mokytis tinkamai su juo kalbėtis, taip ugdant ir paties vaiko bendravimo kultūrą.

Kas trukdo tėvams išklausyti vaiką?

Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko. Kad išsaugoti draugystę, jiems reikėjo labai paprasto dalyko – sugebėjimo kalbėtis ir girdėti. Tada jie būtų sužinoję, kad vienam draugui reikia apelsino sultims išspausti ir numalšinti troškulį, o kitam užtektų apelsino žievės, būtinos pyragui iškepti. Dažniausiai tėvai kalba apie vaikus, tačiau ne su vaikais. Kalbėdami su vaikais, tėvai taip pat neišvengia klaidų, todėl pokalbiai būna beprasmiai ir pasibaigia tėvų išvada, kad „Aš ir kalbu su juo, ir aiškinu, bet nieko nepadeda“. Tai reiškia tik vieną – reikia mokėti tinkamai išklausyti.
Tam reikėtų išmokti:

1. Atsisakyti išankstinių nuostatų. Kalbėdami su vaikais tėvai neretai mano, kad žino, ką pasakys vaikas, kodėl taip pasakys, kodėl jam taip atrodo ir pan. Iš anksto tarsi klijuojama etiketė: „vėl verkšlens“, „vėl meluos“, „na ir juokingos tos vaiko problemos“ ir pan. Norint išgirsti vaiką, reikia klausytis to, ką jis sako, klausti savęs „kodėl?“ – kodėl jis taip pasielgė, kas jį paskatino padaryti kažką vienaip ar kitaip, kas vaikui svarbu ir pan.

2. Nemenkinti vaiko žodžių. Vaiko pasaulis – tai atradimų, smalsumo ir nepakartojamai puikių idėjų erdvė. Vaikai pasakoja ir pasitiki tais žmonėmis, kurie savo elgesiu parodo jiems, kad vaiko pasakytos mintys įdomios ir svarbios. Taip, jos gali būti klaidingos, tačiau tai ne priežastis išjuokti ir žeminti vaiką. Tai – gera galimybė kartu paskaityti knygas, pavartyti enciklopedijas, paieškoti faktų. Be to, vaikams tikrai skaudu, kai niekas pasaulyje, net tokie artimi žmonės kaip tėvai, nenori juos suprasti ir paguosti, kai atstumia draugai, miršta kačiukas, kiti vaikai išjuokia mėgstamą dainininką. Vaikams tai svarbios emocijos, todėl reikia rimtai priimti vaiko mintis, neišjuokti jų, nemenkinti pasakant, kad tai „kvailystės, o ne problemos ir kad geriau jau vaikas užsiimtų naudingu darbu“.

3. Sugebėti sutelkti dėmesį. Jei jau kalbatės su vaiku, negalvokite apie tai, ką ruošite pietums, kuo apsivilkti einant rytoj į darbą, kur padėjote mašinos raktus ir t.t. Blogi klausytojai esame ir tada, kai blogai jaučiamės ar esame pavargę. Norint tinkamai išklausyti ir išgirsti vaiką, dėmesį reikėtų kreipti į tai, ką jis sako, parodyti, kad nuoširdžiai priimame jo žodžius, girdime, ką vaikas sako.

Kas trukdo vaikams kalbėtis?

14 pagrindinių tėvų reakcijų, kurios stabdo vaikų norą išsipasakoti:

1. Grasinimai: „Daryk, ką sakau, kitaip neišleisiu į diskoteką“

2. Paliepimai: „Žygiuok į savo kambarį ir nesirodyk, kol visko nepadarysi“

3. Nekonstruktyvi kritika: „Tu niekada nesugebi tinkamai atlikti matematikos užduočių“

4. Gėdinimas: Aš tavo vietoje negalėčiau į akis pažiūrėti“

5. Kvotimas: „Kodėl tu taip elgeisi? Tai ko po galais ten ėjai?“

6. Pamokslavimas: „Tu privalai gerai mokytis, nes jei nesimokysi, užaugęs gatves šluosi“

7. Moralizavimas: „Tavo elgesys tau nedaro garbės“

8. Vengimas: „Geriau nekalbėkim apie tai/Neturiu laiko apie tai kalbėti“

9. Raminimas: „Ai, neimk į galvą, tai nieko svarbaus, praeis“

10. Linksminimas (pernelyg įkyrus, menkinant vaiko problemą): „Baik ašaroti dėl tokios nesąmonės, bėk geriau su draugais žaisti“

11. Įtikinėjimas, paremtas moralizavimu: „Tavo dabartinė situacija – logiška, to ir reikėjo tikėtis“

12. Įkyrus patarinėjimas: „Aš geriau žinau, kaip elgtis tokioje situacijoje. Turiu patirties, nes esu suaugęs“

13. Diagnozavimas: „Tokiu savo elgesiu tu nori įžeisti mane“

14. Lyginimas: „Tu niekada nebusi toks, kaip brolis“.

Kaip klausytis vaiko?

1. Rasti pokalbiui tinkamą vietą ir laiką. Pokalbį reikia pradėti tik tada, kai žinote, jog turėsite pakankamai laiko, niekur nereikės skubėti. Išjunkite radiją, televizorių, visus kitus prietaisus, kurie blaško dėmesį. Atsisėsti reikia taip, kad vaiko ir Jūsų akys būtų viename lygyje ir kad gerai vienas kitą matytumėte. Stebėkite ir kūno kalbą: palinkite į vaiką, „neužsidarykite“ sukryžiuodami rankas ant krūtinės.

2. Būti susidomėjusiam ir tai parodyti. Labiausiai vaiką kalbėti padrąsina nuoširdus rūpestis, rodomas dėmesys ir gyvas smalsumas.

3. Neskubėti. Reikia vengti skubotų išvadų ir stereotipinių vertinimų. Prieš užduodant klausimą, ar pasakant savo nuomonę, reikia gerai apgalvoti žodžius.

4. Sekti pagrindinę mintį. Nereikia pervertinti detalių ir kabinėtis prie smulkmenų.

5. Stengtis suprasti. Svarbiausia – pakilti iki vaiko lygio ir pasistengti suprasti jo požiūrį, įsitikinimus, poreikius, net jei jiems ir nepritariate. Juk ir Jums ne visada ir ne visi pritaria. Paprasčiausiai kiekvienas žmogus turi teisę matyti ir suvokti pasaulį individualiai.

6. Nepamirškite jausmų. Pokalbio metu sekite vaiko jausmus. Dažnai jausmai, o ne faktai yra pagrindinis pranešimas. Taip pat ir kūno kalba – mimika, poza, gestai – kalba garsiau negu žodžiai.

Kaip kalbėti ir reaguoti?

Iš tėvų reakcijos vaikai dažniausiai nusprendžia, kiek galima kalbėti, kiek atvirai, ar galima pasitikėti.

1. Kalbėjimą skatina palaikantys žodžiai ir reakcijos: „Aha“, „Suprantu“, „Gal galėtum apie tai papasakoti daugiau“, „Man svarbu tai, ką tu sakai ir jauti“. Tai padrąsina vaiką kalbėti toliau; aišku, jei tai pasakoma nuoširdžiai.

2. Nereikia bijoti klausti, patikslinti mintį: „Ką turi omeny, sakydama/-a?“, „Ar teisingai supratau, kad manai, jog…?“ ir pan.

3. Naudinga pakartoti pagrindines vaiko mintis, pabrėžti svarbiausius faktus. Taip vaikas išgirsta, ką pats pasakė; be to, pamato, kad ir Jūs jo klausotės, domitės tuo, ką jis sako.

4. Išgirstą mintį galima perpasakoti savo žodžiais: „Jei aš teisingai supratau, tu nusprendei…?“, „Tu elgiesi taip todėl, kad…?“ ir pan.

5. Ypatingai svarbu parodyti, kad jaučiame ir suprantame vaiko jausmus. Geriausia jausmus paprasčiausiai įvardinti: „Tave jaudina…“, „Tave neramina…“, „Aš matau, tu liūdi…“ ir pan. Nereikia bijoti suklysti, įvardijant jausmus.

Kaip paklausti?

Svarbu mokėti ne tik kalbėti, bet ir tinkamai paklausti. Klausimai turi skatinti toliau sekantį pasakojimą, atvirumą:

1.Reikia vengti uždaro tipo klausimų, tokių, kurie skatina atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Paprastai tai būna klausimai, prasidedantys žodeliu „ar?“.

2.Tinkamiausi yra klausimai, kurie prasideda „kas“, „kur“, „ką“, „kada“, „kaip“, pvz., „Ką manai apie savo semestro pažymius?“, „Norėčiau išgirsti tavo nuomonę, apie tai, kas nutiko“ ir pan.

3.Reikėtų vengti agresyvaus pobūdžio klausimų, pvz., „Kodėl tu tiek mažai mokaisi?“, „Kodėl vėl vėlai grįžai?“ ir pan.

Pokalbis geriau už fizinę bausmę

Sugebėjimas kalbėtis ir girdėti vaiką – tai vienas iš būdų kaip auklėti be smurto.

Atlikti tyrimai rodo, kad fizinės bausmės užtikrina trumpalaikį vaiko paklusnumą ir atsižvelgimą į tėvų nurodymus, tačiau nesudaro sąlygų vaiko vidinių kontrolės ir drausmės mechanizmų formavimuisi, kurie daug svarbesni vaiko brandai, socializacijai ir tinkamam elgesiui. Vaiko tinkamas elgesys, pagarba ir vertybinės nuostatos formuojamos tokio tėvų elgesio, kuris apima minimalų jėgos panaudojimą, palaiko laisvą pasirinkimą ir vaiko savarankiškumą bei paaiškinimus vaikams, kas yra norimas, tinkamas elgesys. Naudojant fizines bausmes, vaikų pagarba ir tinkamas elgesys nėra išugdomas, kadangi fizinės bausmės „neparodo“ jam motyvo, kodėl reikia elgtis tinkamai, nesudaro sąlygų bendravimui tarp vaikų ir tėvų bei sąlygų diskusijoms, kurių metu galima būtų paaiškinti, kaip netinkamas elgesys įtakoja ir skaudina aplinkinius.

Fizinės bausmės skatina netinkamą vaiko elgesį ir polinkį nusikalsti

Fizinės bausmės sukelia skausmą, todėl jos skatina vaikus išsisukinėti, meluoti, ieškoti būdų, kaip nuslėpti, nutylėti savo išdaigas. Todėl įsitikinimas, kad smurtas ugdo vaikų pagarbą ir drausmę yra klaidingas. Fizinės bausmės jei ir ugdo, tai tik baimę ir nepagarbą tėvams. Kriminologiniai tyrimai, kurių metu buvo stebimas ir analizuojamas nusikaltusių vyrų elgesys parodė, kad jei motina arba tėvas naudoja prieš vaiką fizines bausmes, tai būna viena iš pagrindinių sąlygų, dėl kurių po 30 metų, t.y. jau suaugę asmenys yra linkę nusikalsti, nepaisant to, kad kitos sąlygos šeimoje buvo palankios vaiko augimui. Todėl posakis, kad „mane mušė, todėl užaugau atsakingas ir doras žmogus“ – tai viso labo tik melas, klaidingas įsitikinimas ir nesugebėjimas pateikti argumentų.

Fizinės bausmės skatina baimę ir agresiją

Dar mažiau įtikinamas argumentas yra „myliu – vadinasi mušu“ arba „mušu, nes noriu išauklėti pagarbų, dorą žmogų“. Įrodyta, kad fizinės bausmės sukelia vaikams (ypač jaunesnio amžiaus) baimę prieš tėvus. Ilgainiui, taikant fizines bausmes, vaikui formuojasi nuostata, kad tėvai – tie, kurie sukelia skausmą. Tai gali įtakoti vaiko norą vengti tėvų, nepasitikėti jais. Be to, naudodami fizines bausmes, tėvai „pasakoja“ vaikams, kad mušti, elgtis agresyviai yra normalu, priimtina ir efektyvu. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų visuomenei būdingas nepilnamečių smurtinis elgesys.

Parengta remiantis:
Bulotaitė L., Pivorienė R. V., Sturlienė N. Drauge su vaiku… Psichologo patarimai tėvams. – Vilnius: UAB „Efrata“,
2000.
Parenting in contemporary Europe: a positive approach. – Strasbourg Cedex: Council of Europe Publishing, 2007.