Apie supratimą ir pagarbą

Šiandien eidamas vieno Vilniaus mikrorajono gatve pamačiau stendą, kuris mane privertė susimąstyti ir paklausti savęs: “kuo mes pavirtome?” Mano matytas plakatas ragino: „užleisk vietą“, turint omenyje, kad reikėtų užleisti sėdimą vietą nėščioms moterims ir tėvams su mažamečiais vaikais. Galbūt aš esu kitoks, bet man tokio raginimo nereikia – aš ir be jo tai suvokiu. Tačiau kas paskatino rengti tokias akcijas?

Visais laikais, kiek pamenu, kai tekdavo važiuoti autobusu ar troleibusu, didžioji dauguma žmonių užleisdavo vietas garbingo amžiaus žmonės arba moterims su vaikais ir nėščiosioms. Tam nereikėdavo nei raginimų, nei „pilietinių akcijų“. Žinoma, visur buvo visko; būdavo tokių, kurie įlipus vyresniam žmogui, įsikniaubdavo į laikraštį ir apsimesdavo įdėmiai skaitantys… Bet jų būdavo vienetai. Pagarba tam, kuriam sunkiau nei tau, glūdėjo žmonių sąmonėje, be jokių akcijų.

Matant tokius plakatus, peršasi kelios mintys. Viena – aš praktiškai nesinaudoju viešuoju transportu ir net nepastebėjau, kaip situacija pasikeitė, o antra – tai dar vienas būdas, prisidengiant socialinėmis iniciatyvomis, išmelžti iš valstybės pinigų.

Pasikalbėjus su gerokai daugiau nei aš viešuoju transportu besinaudojančiais žmonėmis, paaiškėjo, kad antrąją hipotezę reikėtų atmesti. Iš tiesų į autobusą ar troleibusą įlipus vyresnio amžiaus žmogui arba moteriai su vaiku, jaunimas ir suaugę vyrai ir moterys vietos neužleidžia; maža to, jie niekaip į įlipusius nereaguoja. Tai išties liūdna, nes ankščiau vietos užleisti nenorintys keleviai dar bent jausdavo gėdą ir sukdavo akis šalin. Dabar žmonės nerodo jokios reakcijos , o tai jau kur kas blogiau.

Tai, kad žmonės visiškai nereaguoja, reiškia viena – jie nesupranta, kad žmogui, kuriam yra sunkiau, reikia padėti, stengtis padaryti taip, kad jam būtų lengviau. Ir visai ne todėl, kad ir mums vėliau bus sunkiau, o vietos turbūt niekas neužleis. Čia kalbama apie iš žmogaus vidaus kylantį natūralų jausmą. Ne dėl akcijų. Ne dėl solidarumo ar mados. O dėl to, kad esame žmonės.

Tai, kad jaunimas neturi šio jausmo, rodo viena – kažkurioje mūsų visuomenės kartoje palikta didelė spraga, pasireiškianti tuo, kad šiems žmonėms pagalba tiems, kuriems yra sunkiau, nebeatrodo savaime suprantamas dalykas; apie tai jie neaiškina ir savo vaikams, kurie, greičiausiai, irgi saviesiems to neaiškins. Taip visuomenė ir toliau degraduos, o mes, kaip žmonės, tapsime neverti net žmogaus vardo. Jei amžinai teigiame, kad esame aukščiau už gyvulius, kodėl nepagalvojame, kad net ir gyvuliai rūpinasi savo bandos senoliais ir jauniklius turinčiomis atsivesti patelėmis?

Ir jokie lipdukai tokiu atveju nepadės. Reikia ne „užleisti vietą“, o grįžti prie tikrųjų vertybių ir žmogiškojo supratimo. Visiems mums reikia sustoti ir pagalvoti apie tai, kad tam, kad galėtume vadintis žmonėmis, pirmiausia turime elgtis kaip žmonės. Turime vieni kitiems padėti; ir ne tik padėti, bet ir mokyti to nesuprantantančius. Turime rodyti teigiamą pavyzdį savo vaikams ir net visai nepažįstamiems aplinkiniams ir nepamiršti, kad viskas prasideda nuo šeimos ir jos puoselėjamų vertybių. Tik taip geros valios sklaida duos apčiuopiamų rezultatų, ir jei ne mes, tai bent mūsų vaikai gyvens kiek geresnėje visuomenėje.

P.S Akcijos organizatoriams noriu priminti, kad vietą užleisti reikia ne tik nėščiosioms ir vaikams, bet ir garbingo amžiaus žmonėms. Jiems tikrai nėra lengva…