Agresiją sugeria vienutės sienos
Sunkaus charakterio paaugliai sielos žaizdas gydo Švėkšnos sanatorinėje mokykloje.
Dvylikametis, sergantis alkoholizmu. Penkiolikametė, “paveldėjusi” savižudybės geną. Per šimtą tokių paauglių iš įvairiausių šalies kampelių netrukus sugrįš į vienintelę Lietuvoje Švėkšnos (Šilutės rajonas) sanatorinę mokyklą, įsikūrusią gražiame gamtos kampelyje, Vilkėnų dvaro kaimynystėje.
Šios mokyklos pedagogai neramiai laukia rugsėjo. Sunkaus charakterio vaikų ir paauglių kasmet daugėja, o jų ligos ir patologijos – kaskart sunkesnės.
Moka ir atsiprašyti
Į pagrindinį išsilavinimą teikiančią Švėkšnos sanatorinę mokyklą patenka vaikai, turintys emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų, sergantys neurozėmis, psichozėmis ir šizofrenija, taip pat priklausomi nuo psichoaktyvių medžiagų ar alkoholio.
Už dažniausiai pasitaikančios diagnozės – emocijų ir elgesio sutrikimai – neretai slepiasi psichikos ligos. Kartais čia suaugusieji atsiunčia tuos, su kuriais paprasčiausiai nebesusitvarko.
Agresijos šiame gražiame gamtos kampelyje netrūksta. Tačiau apspardę duris, apkumščiavę bendramokslį ar paleidę į mokytoją kėdę, apsisukę tuoj gali atsiprašyti. “Jie moka būti ir geri. Užrišti batą pradinukui ar panešti kuprinę”, – tikino sanatorinės mokyklos direktorė Laima Navickienė.
Pasak jos, kad čia mokosi sulaužytų likimų vaikai, atspindi ir mokyklos emblemoje pavaizduota nulaužta šaka su ašaromis ar vandens lašais.
Vertina kaip pramogą
Nors kai kuriems paaugliams vos 14 metų, jie jau priklausomi nuo alkoholio. Jauniausiam čia besimokiusiam alkoholikui buvo dvylika. Kaip pasakojo močiutė, pirmą taurelę devynerių metų berniukui padavė alkoholikas tėvas.
Mokyklos direktorė apgailestavo, kad jauniems alkoholikams jie nelabai kuo gali padėti. Paaugliai nepripažįsta turintys bėdų, o gerti svaigiuosius gėrimus jiems pramoga. “Juk geria visi”, – taip atšauna paaugliai bandantiems padėti suaugusiesiems. Kita bėda – nėra su alkoholikais vaikais dirbančių specialistų.
Rūkymas taip pat yra daugelio sanatorinės mokyklos auklėtinių neatsiejama gyvenimo dalis. Už kelias cigaretes jie įsigudrina vietos kaimo gyventojams parduoti savo drabužius.
Lango stiklas nedūžta
Šimtas sunkaus charakterio paauglių prilygsta tiksinčiai bombai, kuri bet kada gali sprogti nuo susikaupusio pykčio.
“Agresijos čia netrūksta”, – pripažino direktorė prisiminusi, jog devintokė atsisveikindama su mokykla išdaužė mokyklos langus. Rudenį pilnametystės sulaukusi buvusi globos namų auklėtinė keliaus gyventi į psichoneurologijos pensioną.
Sanatorinėje mokykloje ir bendrabutyje kabinami tik nedūžtantys veidrodžiai. Priešingu atveju darbuotojai nespėtų jų keisti. Tačiau kenčia ne tik langai ir veidrodžiai. Smūgių kruša kartais pasipila ir ant darbuotojų automobilių.
Nujausdami artėjantį agresijos priepuolį paaugliai kartais patys pasiprašo į “karcerį” arba nusiraminimo kambarį. Grotų čia nėra, tačiau lango stiklas taip pat nedūžtantis. Nors kambario siena išmarginta spalvingais piešiniais, čia išliejamos nevaikiškos emocijos.
“Ir šaukia, ir rėkia, ir spardo. Šios sienos mato daug pykčio”, – pasakojo L.Navickienė apžiūrinėdama bandytą padegti nedūžtantį lango stiklą.
Agresija kartais nukreipiama ne tik į aplinkinius, bet ir į save. Bandančių žudytis pasitaiko, tačiau dažnai tai būna vaidinimas.
L.Navickienė prisiminė penkiolikametę, kuri mintis apie savižudybę greičiausiai paveldėjo. Paauglės šeimoje iš gyvenimo savo noru išėjo tėvas ir vyresnė sesuo. Motinai alkoholikei ji nerūpi. Mergina ne kartą pjovėsi venas, todėl jai teko gulėti ligoninėje.
Nenori nei mokytis, nei praustis
Pagrindinį išsilavinimą teikiančioje mokykloje pirmokų nedaug. Jau senai čia nesuformuojama visa pradinukų klasė, bet pedagogams nuo to ne lengviau.
“Čia patenkantys pradinukai būna nevaldomi, nuo vaikystės gydyti psichiatrijos ligoninėje ir turi labai ryškių sutrikimų. Jie būna nepaklusnūs: nenori nei sėdėti suole, nei praustis. Kartais su jais net neįmanoma susikalbėti”, – pasakojo L.Navickienė.
Kai kurie pradinukai net būna nelankę mokyklos, nes nesugeba būti kolektyve, tarp kitų žmonių, o tėvai nesugeba susitvarkyti su vaiku.
Kartais čia atvežami vaikai tiesiog paliekami likimo valiai ir tampa niekam nereikalingi, o priminus apie juos tėvams ar globos namams, sulaukiama nepasitenkinimo.
Dauguma šios mokyklos auklėtinių – iš globos namų. Tačiau būna ir iš tvarkingų, vadinamųjų normalių, šeimų.
Prašosi, kad įvaikintų
Penktą dešimtį skaičiuojančiame mokyklos bendrabutyje vaikai gyvena po keturis kambaryje, nors jų diagnozės ir temperamentai skirtingi. Išimties atveju kai kurie apgyvendinami po vieną.
Kartą viena mergaitė pati pasiprašė paguldoma į psichiatrijos ligoninę. Paauglė pavargo gyventi sanatorinėje mokykloje.
Direktorė pripažįsta, kad čia gyventi gali ne visi. Kai kurie pasiprašo grąžinami į globos namus ar pas artimuosius.
Sanatorinės mokyklos auklėtiniai vengia lankytis pas psichiatrą. Kam atverti širdį, vaikai pasirenka patys. Kartais auklėtiniai net prašo, kad įstaigos darbuotojai juos įvaikintų.
Auklėtiniai Švėkšnos mokykloje ilgiausiai gali gyventi trejus metus. Tačiau jei patologijos nepavyksta išgydyti, po kurio laiko jie vėl čia grįžta. Per metus taip pasikeičia apie 30–40 vaikų.
Rasa Karalienė, Klaipėdos psichikos sveikatos centro medicinos psichologė
Į Švėkšnos sanatorinę mokyklą patenka vaikai, turintys ne tik sveikatos, bet ir elgesio sutrikimų, kuriems sunku prisitaikyti. Sveikatos sutrikimai gyvenimą apsunkina, o jei dar kyla bėdų šeimoje… Juk ir sveiką vaiką nelengva auginti.
Ar kasdieniame gyvenime daugėja psichologinių bėdų turinčių vaikų? Sunkumų visada yra, bet gal šiais laikais pati šeima silpnesnė ir ne tokia pajėgi susidoroti su sunkumais. Trūksta auklėjimo tradicijų.
Anksčiau sergantis ar senas žmogus gyvendavo šeimoje, dabar jiems labai greitai surandama kokia nors įstaiga. Pastebima tendencija, kad žmogui padeda ne šeima, o įvairios įstaigos. Vis daugiau žmonių suskumba ieškoti pagalbos ir kreipiasi į specialistus. Tėvai priversti kreiptis į vaikų psichologus, psichiatrus, nes patiems trūksta žinių ar patirties.
