Neapykanta emigrantams – “melo ekonomikos” pasekmė?
Neapykanta – emocija arba jausmas, kai jaučiamas stiprus pasibjaurėjimas, pasišlykštėjimas, priešiškumas, antipatija, paprastai siejama su suvokiamu noru vengti, apriboti, pašalinti ar sunaikinti neapykantos objektą. Pasak evoliucinės psichologijos, neapykanta yra racionali reakcija į kitą žmogų, kurio interesai smarkiai kertasi su savais. Tai traktuojama kaip apsauginė reakcija: žmonės, kurių elgesys yra numanomai grėsmingas paties išlikimui, turi būti nekenčiami, o žmonės, kurie padidina išlikimo šansus, mėgstami arba mylimi, nes gebėjimas greitai atskirti draugus nuo priešų yra saugumo pagrindas. Iš anksto apsidraudžiu visų papiktintojų ir nedorėlių puolimams: straipsniu nesiekiu nieko kaltinti, suvedinėti sąskaitų ar banaliai viešintis. Esu piktas, tad pasistengsiu kalbėti švelniau, nei mėgsta tam tikrų tinklaraščių veikėjai, vedini “puikibės” ir “tuštibės”. Kiek galima leisti emocijoms temdyti protą? Neretai susimąstau, kodėl docentė Aušra Maldeikienė puolama, esą yra labai pikta (“Vėl ana rėkauja”, – pagalvojate, ar ne? Taip ir žinojau). Patikėkite, ji ne viena yra pikta. Samdomo darbo jėgai Airijoje atstovauja 12% imigrantų (2012 gruodžio mėn.). Iš jų – apie 20 000 lietuvių ir “tik” 120 000 lenkų. Tokią masę žmonių, neskaitant kitų tautybių atstovų, pagrįstai galime vadinti respublika respublikoje, darančia pastebimą įtaką ekonomikai. Tad didžiausią piktumą sukelia mąstymas principu “Man gerai, o po manęs – nors ir tvanas”. Deja, nemažai imigrantų (turiu omenyje lietuvius ir brolius lenkus) sapnuoja itin saldžius nuobodžius sapnus, tikėdamiesi, jog gyvenimas atsukant bendruomenei nugaras yra naudingas tai bendruomenei.