Utrechto universiteto sociologai 1007 žmones apklausė apie jų draugystes: kur susipažino su draugais, su kuo pasišneka asmeniniais klausimais, kas padeda praktiškuose reikaluose. Po septynerių metų tie patys žmonės buvo apklausti iš naujo. Paaiškėjo, kad per tą laiką iširo kas antra draugystė. “Mes vidutiniškai turime po tris keturis draugus, su kuriais kalbamės apie asmeniškus dalykus. Pusė šių žmonių po septynerių metų pasikeičia”, – sako viena iš tyrimus atlikusių mokslininkių. Lieka guostis bent tuo, kad kita pusė draugų lieka tie patys. Šiais laikais, kai tampa vis sunkiau be didelių pastangų palaikyti artimus santykius, ir tai yra visai neblogai: mes dažniau kraustomės iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, keičiame darbo vietą, miestą, šalį – savo valia arba verčiami būtinybės. Neišvengiamai užmezgami nauji santykiai, o dalis senųjų pamažu išyra. Kadangi draugystė, priešingai nei partnerystė, neturi aiškios pabaigos, šis procesas vyksta nepastebimai: iš pradžių dar gana dažnai skambiname telefonu ir rašome laiškus, bet kuo geriau apsiprantame naujoje aplinkoje, tuo labiau silpnėja senieji ryšiai. Ginčai draugystės pabaigai paprastai didelės reikšmės neturi. Ir kada juos vėl prarandame? Nors naujas pažintis nuolatos užmezgame visą gyvenimą, niekad nebebūna taip paprasta susidraugauti kaip vaikystėje, kai draugai randami kartu žaidžiant, gyvenant kaimynystėje ir kartu lankant mokyklą.