|

Satanizmas, arba kas jie, Šėtono garbintojai?

Satanizmas ir jo pasekėjai visais laikais visuomenėje keldavo įvairiausių diskusijų. Ar šis judėjimas gali būti vadinamas religiniu? Galbūt tai daugiau kriminalinio pasaulio gyvenimo dalis, tik prisidengianti religijos vardu. Kas yra jo pasekėjai – ar tik eiliniai nusikaltėliai, o gal nuoširdžiai tikintys asmenys? Tenka pripažinti, jog satanizmas buvo ir iki mūsų dienų išlieka visuomenės religinio gyvenimo pogrindyje, tam tikroje jo paraštėje, ir dėl šios priežasties tampa dar sunkiau apibūdinamas. Satanizmo terminas yra kildinamas iš lotyniško žodžio satan, reiškiančio velnią, šėtoną, taigi jau minėtas terminas reikštų velnio arba šėtono kultą. Jau šiame apibūdinime galime aptikti tam tikrą nuorodą į krikščionybę, kurioje blogio jėgoms atstovauja minėtasis šėtonas arba velnias. Šio kulto išpažinėjas – satanistas garbina šėtoną maldomis, ritualais, gyvenimo būdu, taip stengdamasis išreikšti nuolankumą savo dievybei. Sociologiniu požiūriu satanizmas, kaip ir kiekviena kita religinė srovė, gali būti atpažįstamas iš apeigų organizavimo bei sistemiškumo elementų. Religijų tyrinėtojai nesutaria, iš kurio žmonijos istorijos laikotarpio reikėtų kildinti satanizmo arba blogio jėgų garbinimo kulto pradžią. Yra prisimenami dar senovės Egipte egzistavę tikėjimai, kur blogio jėgoms atstovavo dievybė, vardu Setas. Vis dėlto populiariausia nuomonė, jog satanizmas gimė kaip priešprieša krikščionybei.

|

Satanizmo apraiškos Lietuvoje

Šiuolaikinis satanizmas jau yra tapęs atskiru religinio gyvenimo fenomenu, tačiau religijotyrininkai vis dar yra linkę atsargiai vertinti ir tyrinėti šio religinio judėjimo apraiškas šiuolaikinėje visuomenėje. Pirmiausia susiduriama su satanizmo apibrėžimo ir jo kaip religinės srovės apibūdinimo problema. Satanizmo terminas yra kildinamas iš lotyniško žodžio satan, reiškiančio velnią, šėtoną, taigi jis reikštų velnio arba šėtono kultą. Jau šiame apibūdinime galime aptikti tam tikrą nuorodą į krikščionybę, kurioje blogio jėgoms atstovauja šėtonas arba velnias. Šio kulto garbintojas – satanistas ieško šėtono maldomis, ritualais, gyvenimo būdu, taip stengdamasis išreikšti nuolankumą savo dievybei. Sociologiniu požiūriu satanizmas, kaip ir bet kuri kita religinė srovė, gali būti atpažįstamas iš apeigų organizavimo ir sistemiškumo elementų. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai išpopuliarėjęs internetas, leidžiantis išlikti anonimiškam, atvėrė naujas galimybes ir šios religinės srovės išpažinėjams bei dar labiau apsunkino satanizmo tyrimus. Vakarų religijotyrininkų atlikti pastarojo meto interneto tyrimai byloja apie išties labai išpopuliarėjusį internetinį satanizmą. Ne išimtis ir Lietuva. Satanizmo apraiškų Lietuvoje istorinė perspektyva. Devintajame dešimtmetyje atgavus sąžinės ir tikėjimo laisvę Lietuvoje pradėjo kurtis įvairios religinės bendruomenės, tačiau iki 1993 metų satanistinių grupių egzistavimas mūsų visuomenėje buvo tik hipotetinis.

| | |

Masonai: tarp pasaulietinės brolijos ir religinės bendruomenės

Praėjusią vasarą Lietuvos spauda pranešė, kad šalyje įkurta masonų ložė. Daugeliui paslaptingai skambanti organizacija nusprendė išeiti į viešumą, tiek išrinktasis atstovas ryšiams su visuomene, tiek istorikai komentavo šios organizacijos istoriją bei tikslus, akcentuodami labdaringą masonų veiklą. Įvairiai vertinama Laisvųjų mūrininkų brolija arba masonai, tokiais tapo dėl savo uždarumo, griežtos narystės bei spėjamos įtakos istoriniams įvykiams. Tačiau nepaisant pabrėžtinai pasaulietinės savo veiklos Laisvųjų mūrininkų brolijos arba masonų aprašymą galime aptikti ir religijotyrininkų literatūroje. Kita vertus prieš porą metų Didžiojoje Britanijoje naujai paskirtas Kenterberio arkivyskupas, Anglijos Bažnyčios vadovas, atsisakė skirti į aukštesnius postus dvasininkus šios brolijos narius, teigdamas, jog krikščionybė ir masonai yra nesuderinami dalykai. Tokiu būdu dar kartą iškeldamas klausimą apie masonų religinius įsitikinimus. Taigi kviečiu dar kartą prisiminti šios organizacijos istoriją, santvarką bei pasaulėžiūrą. Istorikai teigia, jog pirmoji masonų didžioji ložė buvo įkurta 1717 metais Didžiojoje Britanijoje. Vėliau iš Britų salų masonai paplito Prancūzijoje bei Amerikoje. Manoma, jog per Paryžiaus salonus masonų idėjos įtakojo Amerikos, o vėliau ir Prancūzijos, revoliucijas. Benjaminas Franklinas, gausiai parėmęs Amerikos revoliuciją buvo masonas, taip pat kaip ir Amerikos prezidentai George Washingtonas, James Madison bei James Monroe.

| | |

Pastarųjų dienų šventieji – mormonai

Šios bažnyčios įkūrėjas – Jozefas Smitas (1805-1844). Jo šeima buvo krikščioniška, tačiau nesusijusi su jokia konkrečia bažnyčia. Pirmoji vizija aplankė keturiolikmetį Jozefą. Jam pasirodė Dievas Tėvas bei Jėzus Kristus ir pasakė, jog žemėje kol kas nėra tikros krikščionių bažnyčios, ir todėl jis neturėtų skubėti rinktis. Antrąją viziją J.Smitas pamatė būdamas septyniolikos – jam apsireiškė angelas Moronijus ir nurodė vietą, kur užkastos auksinės plokštės, ant kurių aprašyta senovės Amerikos civilizacijos istorija. Ketverius metus J.Smitas dirbo, kol išvertė tekstą ir išleido jį, pavadinęs Mormono knyga. 1830-aisiais J.Smitas Niujorke įkūrė Kristaus bažnyčią, kurią 1838 metais pervadino į Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią. Nauja bažnyčia patyrė persekiojimų, nes buvo manoma, jog mormonai skelbia naująją teokratiją bei poligamiją. Didelio pasipriešinimo sulaukė ir mormonų teiginys, jog Mormono knyga yra apreikštasis Dievo žodis, toks pat kaip hebrajų ar krikščionių raštai. Nors opozicija ir trukdė, bažnyčia augo. Jos nariai buvo persekiojami, tremiami, todėl 1847 m., vedami antrojo bažnyčios prezidento Brighamo Youngo (1801-1877), jie atsidūrė Druskos ežero slėnyje (Salt Lake Valley) ir čia įkūrė Salt Lake Sičio miestą, dabartinės Jutos valstijos sostinę.