Pabandysiu grįžti į auksinį roko amžių. 70-jų pradžia roko muzikoje neatrodė labai patikima ir optimistinė: jauna, bet jau spėjusi paragauti šilto ir šalto, pop-kultūra atrodė pavargusi ir nusivylusi. Jos kerinti šypsena nebuvo tokia patraukli ir miela. “Gėlių vaikų” epochos idealai buvo palaidoti per Rolling Stones koncertą Altamonte, kuomet buvo nužudytas žmogus ir prieš klausytojus buvo panaudotas žiaurus smurtas. Dainos apie meilę ir taiką nepagydė pasaulio. Žodyje “hipis” liko vis mažiau romantikos ir tuomet, vietoj vilčių, atsirado abejingumas… “Bitlai”, svarbiausias 60-jų simbolis iširo, The Kinks, The Hollies, Mamas & The Papas, The Beach-Boys, The Byrds ir daugelis kitų, pajuto naujų idėjų krizę ir skambėjo kaip jų pačių parodija. Kitos paprasčiausiai “numiro”. I dangų persikėlė Jim Morrison, Janis Joplin, Jimi Hendrix, Brian Jones… Nueinanti epocha paliko ateinančiai roko kartai turtingiausią muzikinių atspalvių paletę ir šia nuostabia dovana reikėjo protingai pasinaudoti, kas ir buvo padaryta. Dar daugiau: sugriovė kūrybinius barjerus ir atsikratė senų muzikinių schemų. Nauji roko fanatikai padovanojo visam pasauliui tai, ką mes dabar vadiname CLASSIC ROCK. Kaleidoskopinė stilių ir krypčių įvairovė hard-art-soft-kantri-glam-acid-heavy rock suvešėjo 70-jų pradžioje ir pasiekė savo apogėjų, kai Led Zeppelin vedė iš proto daugiatūkstantines koncertų aikšteles, o Ian Anderson, stovėdamas ant vienos kojos, būrė su savo fleita.