Nežinau, ar mūsų, tų, kurie tikrai nuoširdžiai tiki meile, iš tikrųjų liko taip mažai, ar mylėti (na, bent jau tikėti, kad meilė yra) pasidarė taip absurdiškai gėdinga, kad mes paprasčiausiai nebedrįstame prisipažinti mylį. Meilės romanus perdėtu inteligentiškumu besipuikuojantys žmonės laiko dėmesio nevertomis knygomis, muilo operas bežiūri siauras namų šeimininkių ratelis, santuoka iš meilės tapo atgyvena, o šv. Valentino diena, ne taip jau seniai pasiekusi ir mus, vis dažniau pavadinama Vakarų prasimanymu. Taigi kovo 8-oji – komunistams, vasario 14-oji – kapitalistams. Oi, kaip meluojame patys sau. Visi širdies gilumoje norime mylėti ir būti mylimi, norime švęsti visas su meile susijusias šventes, nors akies krašteliu pažiūrėti begaliniu saldumu dvelkiančią melodramą, o šv. Valentino dieną iš ryškiai raudono popieriaus karpyti širdeles ir koketiškai paslaptingai išsiųsti jas tam, kurį nors truputį mylime. Šv. Valentinas yra laikomas įsimylėjusiųjų globėju. Buvo tikima, kad tą dieną paukščiai renkasi sau porą. Laikai ir papročiai pasikeitė, tačiau visuotinis romantikos troškimas šv. Valentino dieną pasireiškia su visa jo pirmaprade jėga. Nuo seno tikima, kad pirmasis viengungis, kurį šv. Valentino dieną sutiks netekėjusi moteris, taps jos “Valentinu”. Todėl merginos įsigudrindavo šį rytą sutikti būtent savo pasirinktąjį. XIX a. mergina sutiktajam deklamuodavo specialų eiliuotų posmą. Paviliotasis turėdavo Velykų rytą padovanoti jai pirštines, kurios laikytos nekaltybės simboliu. XVIII amžiuje pirštines išrinktajai dovanodavo tas, kuris norėdavo pasipiršti.