Sąžinė, autoritetas, pasaulis ir bažnyčia
Kalbėsiu apie sąžinę ir Bažnyčios autoritetą. Norėčiau pradėti su gerai žinomu pasakojimu kaip tik ta tema. Tame pasakojime, Jėzus antrą kartą ateina ant žemės Didžiosios Inkvizicijos metu ir skleidžia savo mokslą. Jis yra Inkvizitoriaus areštuojamas ir įvyksta pokalbis. Inkvizitorius paaiškina Jėzui, jog paprastam žmogui Jo mokslas neša tik kančią, o ne laimę. Paprastas žmogus tikrai nenori sąžinės laisvės nes ta laisvė neša atsakomybę. O atsakomybė susijusi su priekaištais, sąžinės graužimu ir liūdesiu. Verčiau, žmogus norėtų kad Bažnyčia ant savo pečių pasiimtų atsakomybę už keblius moralinius sprendimus. Tuo būdu, Bažnyčios hierarchija, būdama atsakinga už sprendimus, galėtų kentėti gailestį ir sąžinės graužimą, o žmogus galėtų būti nelaisvas savo sprendimuose, palenkdamas juos hierarchijos valiai, bet užtat būtų laimingas. Išgirdęs Inkvizitoriaus aiškinimą, Jėzus tylus ir nuliūdęs grįžta atgal į dangų ir daugiau nebeskelbia savo mokslo. Dostoevskio “Didysis inkvizitorius” dramatiškai pailiustruoja dvi priešingas linkmes Katalikų Bažnyčios istorijoje. Iš vienos pusės, Kristaus mokslas duoda žmogaus sąžinei pirmenybę moraliniuose sprendimuose. Kristus davė mums Naująjį Testamentą, kuris mus išlaisvino iš Senojo Testamento varžtų. Naujasis Testamentas moko tik vieną– mylėti Dievą ir, kas yra tam tolygu, mylėti artimą, kaip pats save. Tai yra išlaisvinimas ta prasme, kad įgalina (ir įpareigoja) kiekvieną atsižvelgti į savo paties sąžinę, darant dorovinius sprendimus.