Akustinės sistemos automobilyje
Laiką prie riedančios mašinos vairo vairuotojai leidžia skirtingai: vieni važiuoja, priverstinai klausydamiesi variklio skleidžiamų garsų, kiti kalbasi su porininku arba keleiviu (jeigu tokių esama), treti (tokių nedaug) per įtaisytą kasetinį magnetofoną arba CD grotuvą mokosi užsienio kalbos. Tačiau dauguma klausosi radijo. Nesvarbu, ar sunkvežimis rieda automagistrale į svetimą šalį, ar vyksta su kroviniu į kitą to paties miesto galą, ar yra įstrigęs spūstyje, muzika, daugiausia populiari, yra tapusi jo palydove. Muzikinių programų klausymasis, jeigu ir nutrūksta, tai tik tam, kad būtų išklausytos naujausios žinios. Savo gyvavimo eros pradžioje sunkvežimiai buvo „įgarsinti“ tik savų variklių skleidžiamais triukšmais. Kelias šiandieninės radiomuzikinės sistemos link – beveik 90 metų. Dabar atrodo keista, tačiau 1910-aisiais ir sunkvežimių gamintojai, ir radioinžinieriai buvo įsitikinę, jog mašinoms ir radijo aparatūrai geriau laikytis viena nuo kitos atokiau. Manyta, jog radiosignalai gali sutrikdyti kuro elektrinio uždegimo cilindruose sistemas ir netgi sugadinti variklį, o uždegimo sistemos elektros krūviai savo ruožtu gali sukurti neįveikiamų kliūčių radijo bangų priėmimui. Pirmasis radijo imtuvas mašinoje buvo įtaisytas JAV. Jį įmontuoti 1919 metais įsidrąsino jaunas verslininkas Alfredas H. Grebė, po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos likęs be uždarbio nuo karinių užsakymų.