Mokykla be patyčių. Deja, bet daugybė Lietuvos vaikų tokios net negali įsivaizduoti. Prasivardžiavimai, užgauliojimai, apsistumdymai tokie įprasti, kad tikėtis juos sutramdyti daugeliui atrodo naivu. Šiais metais atlikto tyrimo duomenimis, 70 procentų Lietuvos mokinių mokykloje patiria patyčias. Patyčių mokyklose dažnumu ir intensyvumu Lietuva pirmauja Europoje. Tačiau patyčios – ne gripas, todėl niekas neskelbia epidemijos, nors kenčia nuo jos daugelis. Teisinės pagalbos taip pat nėra. Visuomenė smurtu laiko veiklą, kai liejasi kraujas, lūžta kaulai, lieka mėlynės. Jei tėvas sumušė vaiką, bet neliko mėlynių, tai nelaikoma smurtu. Ir negali tam vaikui padėti, nes bus sunku įrodyti, kad tėvas smurtavo. Švedijoje ir tėviškas plekštelėjimas vaikui per užpakalį laikomas smurtu. Lietuvoje tai vadiname auklėjimu. Psichologinis smurtas taip pat nepalieka tuoj pat apčiuopiamų fizinių pėdsakų. Pamanykit – pastūmė, atėmė pieštuką, pargriovė, pravardžiavo. Daugelis mokytojų tokią savo auklėtinių kasdienybę laiko normaliu reiškiniu. Jeigu vaikas dėl tokių dalykų skundžiasi, laikoma smulkmena. Apie tai, kad patyčios kitam vaikui sukelia daug sielos skausmo, nevisada susimąsto ir pedagogai. Atrodytų, iš patyčių žmogus su amžiumi turėtų “išaugti”, deja, kaip liudija į redakciją atskubėjusios merginos pasakojimas, patyčios egzistuoja ir tarp vyresnių moksleivių. Šią savaitę konfliktas kilo tarp Tauragės profesinio rengimo centro auklėtinių.