Paprastas pilietis laukia iš istoriko aiškių atsakymų į dominančius klausimus. Kai jų nesulaukiama, dažnai pasigirsta priekaištų. Tarkim, kodėl istorikai nutyli Lietuvos istoriją iki Mindaugo? Kodėl tiek daug kalbama apie Mindaugą, o nutylimi karalienės Mortos nuopelnai ir veikla? Tūlas čia gali įžvelgti istorikų tendencingumą, savavališką faktų atranką ar net cenzūrą. Ne visi suvokia, kad istorikas negali pasakyti daugiau, negu užfiksuota šaltiniuose. Jei apie karalienės Mortos gyvenimą išliko tik keturi trumpučiai epizodai ar užuominos, net ir labai norėdamas laikytis lyčių lygybės principo, monografijos apie ją neparašysi. Bet žinių apie Mortą trūkumą dar galima paaiškinti – nebuvo ir negalėjo būti Morta tokia reikšminga kaip Mindaugas, tad ir šaltinių tyla apie ją nėra atsitiktinė. Kiekvienam dėmesio skirta pagal tą vaidmenį, kurį jam teko suvaidinti istorijoje. Jeigu paties Mindaugo gyvenimas – tokių skurdžių fragmentų dėliojimas, tai Mortos biografijos apskritai neturime ir niekada neturėsime. Tačiau vieną dalyką sunkiau suprasti dar didesniam žmonių skaičiui, net kai kuriems istorikams – kad neretai aiškiai atsakyti negalima ne tik į klausimus apie kokias nors smulkmenas, pavyzdžiui, kur palaidotas Mindaugas, bet ir esminius, pamatinius mūsų istorijos klausimus. Vienas pirmųjų tokių klausimų – kada susikūrė Lietuvos valstybė, kiek Lietuvos valstybei metų? Į paprastą klausimą norisi atsakyti paprastai ir aiškiai. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė įkurta 1253 metų liepos 6 dieną. Šiemet ji švenčia 750 metų jubiliejų.