Nemaitinkite vampyrų
Tikriausiai pastebėjote, kad, bendraudami su kai kuriais žmonėmis, nejučia sukryžiuojame rankas. Šitaip mes nesąmoningai uždarome vartus į savo vidų. Vadinasi, mūsų pasąmonė (intuicija ar dar kitaip) davė ženklą, jog turime saugotis. Ko? Kaip žinoma, žmonės, gyvūnai, augalai ir netgi akmenys turi savo biolaukus. Kiekvieno iš mūsų biolaukas yra uždaras, tačiau, deja, nėra nepramušamas. Kartais juos pervažiuoja “tankai”. Žinoma, neatsiklausę. “Tankai” per mus važiuoja tada, kai jiems baigiasi “degalai” – pritrūksta savos energijos. Kad galėtų jos pasipildyti, jie skverbiasi į svetimas teritorijas. Esama žmonių, kuriuos pamačius norisi padaryti kilometro lanką. Nes jeigu eisi “po tiesumais” – būsi sugautas ir iščiulptas. Keista, tačiau dvasios vampyrams savo energiją dažniausiai atiduodame savanoriškai. Todėl, kad esame auklėti pasiaukojimo dvasia. “Svetimo skausmo nebūna.” Kadangi svetimo skausmo nebūna – savo energiją mes aukojame svetimoms problemoms spręsti. Ar susimąstėte kada, kiek ant jūsų galvos supilama svetimų bėdų? Juk linksmame vakarėlyje pradėjusiam ilgą išpažintį žmogui jūs neišdrįstate pasakyti, kad nenorite jo klausytis. Nes neišklausyti, neužjausti, nepatarti – tai beširdiškumas. O kad gyventi kitų problemomis – tai griauti save, tokia erezija mums neateina į galvą. Taigi mes klausomės, įsitraukiame į mūsų nedominančią diskusiją ir susierziname. Kadangi susierzinęs žmogus atiduoda daugiau energijos, vampyras (sąmoningai arba ne) būtent to ir siekia.
