Rugpjūčio pabaigoje devintokas Tadas supranta vieną esminį dėsnį: jei rugsėjo 1-ąją į mokyklą ateisi be „Nike“ kedų, „Adidas“ treningų ir „Puma“ kuprinės, tavo reputacija bus sumalta į miltus greičiau nei pertraukos trukmė. Problema viena – tėvų duotas biudžetas siekia vos 45 eurus, o firminėse parduotuvėse už tiek išeitų nusipirkti nebent vieną firminį raištelį ir pusę kojinės. Taigi vienintelis išgelbėjimas – legendinis Miesto Turgus, kur galioja savi įstatymai, o tarptautiniai prekės ženklai įgauna visiškai naują dvasinį pagavimą.

Lietuvos mokyklų koridoriuose ilgus dešimtmečius skambėjo tas pats skundas – moksleivių kuprinės sveria tiek, tarsi jie kasdien į pamokas neštųsi po du grindinio akmenis, miltų maišą ir visą Maironio raštų rinkinį. Stuburai krypo, tėvai piktinosi, o kineziterapeutai rieno turtus. Tačiau 48-osios „Visuotinės Švietimo Proveržio Reformos“ metu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija priėmė sprendimą, kuris įeis į pasaulio istoriją. Popierinės knygos, pratybų sešitai ir sąsiuviniai linijomis per vieną naktį buvo paskelbti nelegalia archaikų atributika.

Ateitis atėjo greičiau, nei spėjome suprasti, ką reiškia užrašas „Scan&Go“. Įsivaizduokite eilinį penktadienio vakarą Didžiojoje Lietuvos Parduotuvėje. Šviesos žibintų spinduliai atsispindi nuo idealiai išblizgintų grindų, o ore tvyro ne duonos kvapas, o šviežiai alyva suteptų robotų guolių aromatas. Parduotuvės salėje – visiška tyla ir kosminė tvarka. Darbuotojų skaičius sumažintas iki absoliutaus minimumo: viena gyva kasininkė ponia Genutė ir dešimt aukščiausio lygio autonominių robotų-asistentų.