Gegužės 8 diena, šeštadienis, turėtų įeiti į Lietuvos istoriją. „Už Lygybę“ – pasisakantys vyrai, susikibę rankomis, iškėlę vėliavas, didžiuodamiesi tarsi Lenkų herbus gavę bajorai patrauks Vilniaus gatvėmis. „Aš gėjus ir tuo didžiuojuosi“ – tokie plakatai vyrauja tokio pobūdžio paraduose bei eitynėse. Bet štai jei aš nutarčiau vaikščioti su marškinėliais, ant kurių būtų užrašas „Aš už heteroseksualus!“ – galėčiau būti apkaltintas žmogaus teisių pažeidinėjimu, nes juk taip įžeidžiu homoseksualus? Visų pirma, neturiu nieko prieš vyrus mylinčius vyrus, moteris besituokiančias su moterimis, tačiau ar reikia viešai skelbti savo orientaciją? Ar vyrai mylintys savo žmonas, drauges, merginas, eina gatvėmis su vėliavomis ir skelbia savo orientaciją? Vėl gi pasipiktintų homoseksualai, – „Jūs manęs nepriversite mylėti moters, duok bučkį Petrai“. Esmė tame, kad gegužės 8 – osios parado tikslas nėra noras parodyti meilę, draugiškumą ar kitas VISIEMS žmonėms bendras gerasias vertybes, o greičiau tai galimybė pasireklamuoti, vėliau dalyvauti pokalbių laidose, pasauliui laužyta anglų kalba aiškinti, jog mūsų valstybė yra velniškai netolerantiška. Kita vertus, šiomis eitynėmis tarsi norima trinktelėti Lietuvos žmonėms, kurie vis dar negali susitaikyti, jog yra kitokių nei jie patys. Deja, mūsų visuomenė yra konservatyvi ir kažin ar kada nors taps lankstesnė. Taip jau yra.

Būtent taip siūlo homoseksualius santykius toleruojantys žmonės iš Europos Sąjųngos. O konkrečiai – Europos Parlamento nariai Sophia in ‘t Veld, Jeanine Hennis-Plasschaert, Leonidas Donskis, Gianni Vattimo, Baroness Sarah Ludford (ALDE frakcija), Ulrike Lunacek, Raül Romeva i Rueda, Jean Lambert, Judith Sargentini (Verts/ALE frakcija), Rui Tavares, Cornelia Ernst, Cornelis de Jong, Marie-Christine Vergiat, Willy Meyer, Kyriacos Triantaphyllides (GUE/NGL frakcija), Michael Cashman, Claude Moraes, Emine Bozkurt (S-D frakcija). Kodėl mokysimės? Tokią išvadą gauname logiškai analizuodami naujosios Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2010 metų kovo 1 d. sąvokas. Kritikams labiausiai kliūva įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 14 punktas, kuris kaip neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia pripažįsta ir tokią viešąją informaciją, kuri propaguoja homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius. Palikime biseksualius ir poligaminius santykius ateičiai, nagrinėkimte toliau. Lietuvių kalbos žodynas žodį propaguoti aiškina taip: „skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda“. Taigi, turime tris alternatyvas, kas, galiojant tokiai įstatymo redakcijai, būtų pripažįstama pavojinga nepilnamečiams: idėjų apie homoseksualius santykius sklaida; homoseksualių santykių mokymo sklaida (tokių santykių mokymas).

Tolerancijos suvokimą vystome nuo pat gimimo, veikiant aplinkai ir artimiesiems. Vėliau, suvokdami pasaulį plačiau, pamatome dalykų, kurie įtakoja šį pasąmonės reiškinį iš esmės. Aplinkos reiškiniai ir supančios visuomenės elgesys suformuoja stereotipus ir mąstymo linkmę, kuri ir sudaro pagrindinius tolerancijos principus. Suprasti ir toleruoti kitokios spalvos, kitokio tikėjimo, kitos seksualinės pakraipos žmogų reikia išmokti ir išsiugdyti tokio pobūdžio mąstymą. Tad, tik nepalanki aplinka ir sukuria mankurtus, kurie nemato galimybės kitokių žmonių egzistencijai šalia savęs. Keičiantis laikams, keičiasi ir tolerancijos pobūdis bei pačių žmonių požiūris į ją. Istorija labai gerai pavaizdavo pastovų žmonių nepakantumą kitokiems. Jau nuo pat seniausiųjų laikų kitokio mąstymo ar išvaizdos žmonės buvo engiami, išnaudojami ar tiesiog žudomi. Vėliau to paskatinimui netgi sukurta luomų ar kastų sistema, kuri įteisino „išrinktųjų“ galią ir savivalę prieš paprastuosius. Tada net toks terminas kaip „tolerancija“ neturėjo reikšmės. Asmenys turėję valdžią nebuvo tuo suinteresuoti ir tai propagavo. Net ir naujausiųjų laikų istorijoje tolerancija buvo pasinaudota finansiniams ar kariniams tikslams. Hitlerio sukurta antisemitizmo sistema buvo iškultivuota visoje vokiečių tautoje ir tuo pasinaudojus buvo pasigviešti žydų bendruomenės turtai, o jau nuo senų laikų semitai juos valdė didžiausius.

Jei perskaitę antraštę kartu su vienu gan charizmatišku Vilniaus universiteto politinės filosofijos profesoriumi norėtumėte emocingai sušukti: „Uoai, tik nereikia, ir vėl, jau esame tiek ir tiek apie tai girdėję, jau nusibodo!“, tai tam tikras naivumas, verčiantis mane rašyti šitą tekstą, sako, kad būtent jums ir reikėtų jį skaityti toliau. Pranešti, kad jau pavargai nuo visko – o labiausiai nuo visokios tolerancijos, liberalizmo, žmogaus teisių, lyčių lygybės, pakantumo kitataučiams bei kitarasiams, ir, žinoma, Briuselio (ar šiaip eurokažko) diktato – šiandienėje Lietuvoje yra dažnai laikomas pirmuoju ir nepamainomu tiek intelekto, kritiško proto bei gero išsilavinimo, tiek patriotiškumo ir nesumeluoto rūpinimosi šalies ateitimi ženklu. Kartais šiedvi pusės skiriasi, kartais, ir tai visų baisiausia, sutampa. Pasisakančiųjų, jog įvairiausių teisių per daug ir kad jos esą jau seniausiai pasiekė absurdo ribą, daugėja kaip „ant mielių“. Pasidairius žiniasklaidoje ima atrodyti, kad už „laisvą, nonkomformistinę intelektualinę mintį“ gausi parų nuo europrievaizdų, arba, kad įlipus į troleibusą tūlą lietuvį-patriotą-kataliką ištiks Rosos Parks likimas, vos pastarajam prisėdus ant kėdelės, sukils visos įmanomos mažumos ir pradės nabagą po teismus tąsyti. Deja, šiam tikėjimui paneigti nereikia net į troleibusą lipti. Pakanka išeiti į gatvę. Tad kaip čia taip?

Gyveno kartą toks kare sužeisto ir ligoninėje mirusio kareivio Garpo sūnus T. S. Garpas, kuris Johno Irvingo romane „Pasaulis pagal Garpą“ net vardu neminimas. Jis buvo tik Garpas, ir visas pasaulis turėjo būti tik pagal jį. Kai Garpas mirė, jo dukra Dženė Garp jau žinojo, kad pasaulyje pagal jos tėvą reikia turėti energijos ir atkaklumo, nes tik tada dar galima tikėtis šį tą pasiekti. Gyvenimo saulėlydyje Garpas pagaliau ėmė suvokti, kad šioje nuodėmingoje žemėje, be jo, gyvena ir kiti žmonės, kurie irgi nori, kad pasaulis būtų sutvarkytas tik pagal juos. Rašytojas Garpą „numarino“ gan jauną, ir nežinau, ar gan pagyvenusiam man, ar Garpui pirmiau šovė į galvą ta keista mintis, kad ir kiti žmonės gyvena. Nes ir aš ilgokai mąsčiau kaip Garpas: kaip puiku būtų, jei visi žmonės jaustų taip, kaip jaučiu aš, mąstytų taip, kaip mąstau aš, elgtųsi taip, kaip elgiuosi aš! Visi būtume vienodi, ir nei pykčio tada nebūtų, nei intrigų, nei karų. Bet kartą šia mintimi pasibaisėjau. Nes jeigu pasaulis būtų tik pagal mane, koks jis nuobodus būtų! Visi kartotų mano kvailas tiesas, visi šypsotųsi, kai aš šypsausi, visi springtų nuoskaudomis ir pykčiu, kai aš jais springstu, ir net iškilniausi mano jausmai bei puikiausi darbai taptų nepakeliamai nuobodūs, nes nieko kito pasaulyje nebūtų. Štai tada ir suvokiau, kad būtina įvairovė. „Tik įvairovė gimdo įvairovę“, – prisiminiau vieno iš kibernetikos pradininkų W. R. Ashby vardu pavadintą dėsnį.