Turizmas

Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai yra politeistai – turi daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turi savo dievą. Vėliau iškyla svarbiausių gyvenviečių dievai: Horas, Totas, Hatora, Anubis, Setas ir kiti. Jų atvaizdų randama ant visų šventyklų ir laidojimo paminklų sienų – turi ir žmonių, ir gyvulių, ir gamtos reiškinių bruožų. Keletas dievų yra ypač garbinami: pirmiausia dievas saulė Ra, kuris susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra; arba Ozyris, legendinis karalius, kuriam pavydėjo ir kurį nužudė jo brolis Setas. Ozyrio žmona Izidė surenka išmėtytas jo kūno dalis ir padaro pirmąją mumiją. Savo meilės jėga ji grąžina gyvybę Ozyriui, simbolizuojančiam prisikėlimą ir tapusiam mirusiųjų karalystės valdovu. Iš Izidės ir Ozyrio sąjungos gimė dievas Horas.

Senovės Egipto gyventojai dalijasi į labai skirtingas ir uždaras klases. Tokia socialinė struktūra gali būti palyginta su piramide, kurio viršūnėje yra faraonas. Faraonas – tai tikra dievybė, nes jis – dievo Amono Ra sūnus. Jis absoliutus šalies valdovas. Faraonas vadovauja politikai ir administracijai, padedamas vizirio, savo pirmojo ministro, provincijų valdytojų ir tūkstančių valdininkų. Faraonas – taip pat ir kariuomenės vadas. Kaip religijos galva, šventyklas tvarkyti jis patiki žyniams. Faraonui priklauso visos žemės, išskyrus tas, kurias jis perleidžia šventykloms, ir tas, kurias padovanoja aukštiems valdininkams ar kariškiams.

Egiptas – tai pirmiausia upė Nilas. Paskui – siauras derlingas žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis. Nilui, ištekančiam iš lietingų centrinės ir rytinės Afrikos masyvų, reikia nepaprastos jėgos, kad atplukdytų savo vandenis, o su jais ir gyvybę ligi Egipto daugiau negu 6500 kilometrų. Tai ilgiausia upė pasaulyje. Nilas – puikus vandens kelias. Birželio mėnesį Nilo slėnis virsta didžiuliu ežeru. Memfyje vandens lygis pakyla 8 metrus ir nuslūgsta tik spalio mėnesį. Potvynis trunka keturis mėnesius, paskui, nuklojęs krantus derlingu dumblu, tinkamu pasėliams, Nilas grįžta į savo vagą.

Egiptiečiai labai anksti patikęjo gyvenimu po mirties, kitu gyvenimu, dievišku ir laimingu, pažadėtu dar Senosios karalystės laikais faraonui, paskui visiems turtuoliams, galintiems pasistatydinti kapą ir po mirties balzamuotiems. Šitas perėjimas į kitą pomirtinį gyvenimą įmanomas tik tada, kai gyvybinė energija Ka neatsiskiria nuo kūno. Todėl būtina ją išlaikyti kūną mumifikuojant. Numirėlis balzamuojamas ir apvyniojamas juostomis; galva uždengiama nudažyta ar paauksuota pomirtine kauke. Mumijos paruošimas gali trukti iki 70 dienų. Paskui ji paguldoma į sarkofagą – paprastą, dvigubą ar trigubą, nelygu, koks šeimos turtas.

Hieroglifų raštas Egipte buvo vartojamas nuo 3100 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr., tai yra apie 3500 metų. Egiptiečių rašmenis “hieroglifais” pavadino senovės graikai. Tai reiškia “šventi paveikslėliai”. Šių rašmenų senajame Egipte randama iš tiesų visur: tokiais įrašais išmargintos šventyklų sienos, kapai, statulos, laidojimo reikmenys. Taigi visa, kas “šventa”, Egipte yra “su paaiškinimais”. Hieroglifų raštą 1822 m. iššifravo Šampoljonas (Champollion), jaunas prancūzų mokslininkas, kurį Napoleonas buvo pasiuntęs i Egiptą. 1799 metais vienas Egipto kariuomenejė tarnavęs prancūzų karininkas Rozetėje, netoli Aleksandrijos, randa juodo bazalto stelą su įrašais trimis skirtingais rašmenimis.

Mumijų rasta Naujojoje Gvinėjoje, Kinijoje, Rusijoje, Italijoj, Danijoj, Kanadoje, Peru, Argentinoje, tai nereiškia, kad jos tokios senos kaip egiptietiškos ir būtinai žmonių. Mumija – bet koks kūnas, kuris savaime ar dirbtinai išliko nesuiręs. Kai žmogus, gyvūnas miršta, paprastai po kiek laiko jo kūnas ima irti dėl tam tikrų bakterijų. Kartais naturalių gamtos jėgų dėka arba žmogaus pastangomis kūnas užsimumifikuoja arba būna mumifikuotas (kaip kad Egipte) t.y. išlieka ilgą laiką nesuiręs ir nepakitęs. Daugiausia žmonių mumijų, kurios buvo specialiai balzamuojamos randama Egipte. Nemažai jų rasta ir Kinijoje.

Menkaure dar žinomas kaip Mycerinus valdė 2490-2472 m. pr.Kr. Greičiausiai buvo Khufu anūkas. Kada tiksliai pastatyta piramidė kol kas nežinoma. Originalus piramidės aukštis 65.5 metrai, dabartinis – 62m. Nors ir mažiausia iš trijų galiūnių, bet toli gražu ne paprasčiausia. Vidus toks pat sudėtingas kaip ir kitų dviejų piramidžių.

Kairo vakaruose, Gizoje (kitaip dar “aistrų saloje”), išdidžiai stovi įžymiausi statiniai žmonijos istorijoje – Gizos Piramidės. Vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Pastatytos trim karaliams – Knufu, Khafre ir Menkaure. Kuom jos taip traukia ir stebina žmones? Kuom ypatinga jų forma? Kodėl tiek daug spėlionių, kalbų apie jas? Sunku suvokti jų galybę ir dydį nepabuvojus Egipte. Cheopsas – didžiausia Gizos piramidė, originalus jos dydis apie 147m-160m, tikslų pradinį dydį nustatyti sunku, kadangi tik apytiksliai galima apskaičiuoti koks galėjo būti jos aukštis. dabar, nuėmus viršutinę dalį – 137m. Pastatyta iš 2,3-2,5 milijono akmens blokų, kurių kiekvieno svoris apie 2,5 tonos. Gizos piramidės pastatytos iš 3 rūšių akmens – paprastojo kalkakmenio, baltojo kalkakmenio ir viduje – granito.

Didysis Sfinksas, žiūrintis į tekančią saulę – tai padaras turintis liūto kūną ir faraono arba dievo galvą. Liūto kūnas simbolizuoja jėgą, o faraono arba dievo galva – išmintį. Senovėje jis buvo spalvotas, spalvos pėdsakus galima įžiūrėti prie ausies. Sfinksas buvo statomas ne iš atskirų akmens blokų kaip piramidės, o išraižytas iš vieno ištiso kalkakmeniu. Su Khafre piramide jį jungia požeminis tunelis. Milžinas yra 45 metrų ilgio, letenos siekia 15 metrų, pėdų plotis keturi metrai, galva dešimties metrų dydžio, vien nosis vienas metras!