Orbitinis Hablo teleskopas padarė naujų Katės ūko fotografijų. Nuo mūsų Saulės sistemos iki šio kosminio objekto – 3000 šviesmečių. Katės akimi vadinamas planetinis ūkas NGC 6543 parodo, kaip vyksta į Saulę panašios žvaigždės “gyvenimo” etapas. Tai – vienas iš sudėtingiausių žinomų planetinių ūkų. Jo centre vis dar matoma žvaigždė maždaug kas 1500 metų į ją supančią erdvę išmesdavo savo materijos dalis.
Sistemą sudaro Saulė, 9 planetos su 60 palydovų, daugiau kaip 2000 mažųjų planetėlių – asteroidų, skriejančių tarp Marso ir Jupiterio orbitų, bei apie 1000 kometų, nardančių įvairiomis kryptimis. SAULĖ – vidutinio dydžio žvaigždė, sistemos energijos ir šviesos šaltinis. Skersmuo – 1392000 km. Masė 332952 kartų didesnė už Žemės masę. Temperatūra gelmėse apie 15000000oC, paviršiuje – 5500oC. Saulė susideda iš vandenilio ir helio, todėl jos vidutinis tankis tik 1,409 karto didesnis negu vandens. Saulė skrieja 32000 šviesmečių nuotoliu nuo Galaktikos centro ir vieną ratą įveikia per 225 mln. metų.
Prasidėjus kosmonautikos epochai, astronomai nekantriai laukė, kada bus imtasi tyrinėti Marsą iš arti. Pirmąsias kosmines stotis į Marsą paleido tuometinė SSRS 1960 m. Deja, šie aparatai tikslo nepasiekė. Iki šiol į Marsą buvo paleisti 27 kosminiai aparatai. Iš jų tik 8 iki galo atliko numatytas tyrimų programas.Ypač nesėkmingai klostėsi SSRS Marso tyrimų progra-ma – nė vienas jų aparatas neatliko užduočių iki galo. Sėkmingai tyrinėjo Marsą amerikiečių kosminės stotys Mariner 4, 6, 7, 9. Pirmasis žmogaus pagamintas įrenginys, nutūpęs į Marsą, buvo SSRS Mars 3. Tačiau šis prietaisas svarbesnių duomenų nespėjo perduoti, nes vos nutūpęs nustojo veikti.1976 m. sėkmingai nutūpė į Marsą ir atliko pirmuosius Marso grunto tyrimus dvi amerikiečių kosminės stotys Viking.
Tamsias sritis Marso diske pastebėjo jau pirmieji Marso tyrinėtojai. Jas savo piešiniuose 1659 m. vaizdavo Kristijanas Heigensas (Christian Huygens, 1629–1695), 1865 m. Viljamas Dozas (William Dawes, 1799–1868). Per 1877 m. Marso opoziciją italų astronomas Džiovanis Skiaparelis (Giovanni Schiaparelli, 1835–1910) dar kartą atkreipė astronomų dėmesį į tamsias juosteles, kurias jis pavadino vagomis, grioviais (it. canali – vagos, grioviai). Skiaparelis tamsias Marso juostas pavaizdavo taisyklingomis tiesiomis arba kreivomis linijomis. Į anglų kalbą itališkas žodis canali buvo išverstas paraidžiui – kanalai. Daugelis žmonių šį terminą susiejo ne su gamtos dariniais, o su dirbtinėmis struktūromis. Tais laikais apie Marso atmosferą ir klimatą buvo žinoma nedaug, todėl mintis, kad Skiaparelio kanalai yra marsiečių įrengta visuotinė drėkinimo sistema, tada atrodė visai priimtina.
Iki kosminių tyrimų epochos buvo manoma, kad Marsas yra tinkamiausia planeta nežemiškos gyvybės prieglobsčiui. Jau ankstyvieji Marso stebėjimai pro teleskopus parodė esant tvirtą planetos paviršių su aiškiomis nekintančiomis detalėmis: baltomis ašigalių kepurėmis, tamsiomis ir šviesiomis sritimis. Ilgainiui paaiškėjo, kad baltų ašigalių kepurių matmenys, šviesių ir tamsių sričių kontrastingumas įvairiais Marso metų laikais yra skirtingi. Prie šių faktų prisidėjo dar vienas “atradimas” – vadinamieji Marso kanalai. Sezoninė Marso paviršiaus detalių kontrastingumo kaita buvo siejama su Marso augalijos suvešėjimu šiltesniuoju metų laiku, o Marso kanalai esą liudijo marsiečių civilizacijos įrengtą sudėtingą drėkinimo tinklą, kuriuo tiekiamas vanduo dykumų miestams.
Jis vadinasi Barnardo 68. Yra Gyvatnešio žvaigždyne už 300 šviesmečių nuo mūsų. Priklauso vadinamųjų Boko globulių, t. y. tamsių ir šaltų molekulinių debesų kategorijai. Tokiems debesims traukiantis susidaro naujos žvaigždės, planetų šeimos. Barnardo 68 nedidukas: nuo vieno jo krašto iki kito – 12 000 av, t. y. mažiau nei du trilijonai kilometrų. Ūko masė prilygsta pusantros Saulės, taigi iš jo galėtų susidaryti viena Saulės masės arba pulkelis mažesnių žvaigždžių – raudonųjų nykštukių. Norėdami įsitikinti, ar šis procesas nėra prasidėjęs, Harvardo-Smitsono astrofizikos centro darbuotojai stebėjo šį debesį Ispanijoje esančiu 30 m skersmens IRAM radioteleskopu.
Po jubiliejinio, t. y. „Pioneer 10“ trisdešimtmečio proga organizuoto neeilinio Tolimojo kosminio ryšio seanso su šia stotimi susiekta dar keturis kartus. Tiesa, naudos iš to mažai: po 2002 m. balandžio 27 d. telemetrijos duomenų nebegauta, į 70 m skersmens Goldstono antena pasiųstą 325 kW galios signalą stotis atsakydavo vos girdimu šnabždesiu. Paskutinįkart taip buvo 2003 m. sausio 22–23 d. Tuomet „Pioneer 10“ buvo už 82,19 av nuo Saulės, signalas pirmyn ir atgal lėkė 22 val. 35 min. Į 2003 m. vasario 7 d. pasiųstą signalą atsakymo nebegauta. Išvada – nusilpus stoties radioizotopiniam generatoriui, ryšiui nebepakanka energijos. Vasario 25 d. NASA paskelbė, kad daugiau su „Pioneer 10“ susisiekti nebemėgins. Mūsų pirmasis pasiuntinys į žvaigždes nuo šio skrieja visiškai vienas.
Visam pasauliui Mikalojus Kopernikas neužmirštamas dėl to, kad jis „sustabdė Saulę ir paleido suktis bei skrieti Žemę“, taigi visą astronomiją pastatė nuo galvos ant kojų. Tik nuo Koperniko galėjo prasidėti tikrasis astronomijos suklestėjimas. O be astronomijos suklestėjimo nebūtų ir didžiųjų fizikos pasiekimų, vadinasi, skurdūs liktų ir visi gamtos mokslai bei technika. Tačiau mums, lietuviams (žinoma, tuo labiau lenkams bei vokiečiams), Kopernikas brangus ypatingai. Juk galima įžvelgti kai kuriuos Koperniko ryšius su Lietuva. Mikalojaus Koperniko gimtąjį miestą Torunę kadaise Kulmo žemės pakraštyje įkūrė kryžiuočiai, nuo čia pradėję savo žiaurųjį žygį į prūsų, jotvingių ir lietuvių kraštus.
Šiuo metu Marsą tyrinėjantys aparatai pradeda naują šios planetos tyrimų etapą. 1998 m. Japonija planuoja paleisti savo pirmąjį kosminį aparatą į Marsą Planeta B. Šis aparatas tyrinės planetą iš dirbtinio Marso palydovo orbitos. Tais pačiais metais JAV planuoja paleisti dvi naujas Marso stotis. Viena iš jų nutūps ant Marso ir pratęs atmosferos ir grunto tyrimus, o kita tyrinės planetą iš palydovo orbitos. XXI a. pradžiai amerikiečiai turi parengę ambicingą 10 metų Marso tyrimų programą.
1997 m. buvo palankūs Marso stebėjimams, nes kovo 17 d. planeta buvo opozicijoje. Ypač vertingų Marso nuotraukų buvo gauta Hablo kosminiu teleskopu. Didžiausio dėmesio, žinoma, susilaukė stoties Pathfinder vizitas į Marsą. Praėjus 20 metų nuo paskutinės Marso ekspedicijos (Viking 2) į Marsą vėl nutūpė žmonių sukurta stotis. Ją sudarė du moduliai: tūptuvas ir važiuoklis Sojourner. Stotis buvo sumontuota tetraedro formos korpuse, kurį gaubė trys vainiklapių pavidalo Saulės baterijų plokštės. Prie vienos iš jų buvo pritvirtintas važiuoklis. Pagrindinė tūptuvo paskirtis buvo ryšio su Žeme ir važiuoklio operacijų palaikymas. Be to, jame buvo aparatūra paviršiaus nuotraukoms daryti ir meteorologinėms sąlygoms tyrinėti. Stoties nutūpimui buvo pasirinkta didžiulė lyguma – Arėjo slėnis (Ares Vallis), esantis už 850 km į rytus nuo Viking 1 nutūpimo vietos.