Vokiečių aviganis – vilkinis šuo
Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veilė imta naudoti paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame pasaulyje.
Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veislė.
Vokiečių aviganis aukštesnis negu vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera – 60-65 cm, patelių 55-60 cm. Formato indeksas: 110-112. Patinų kaulėtumo indeksas 18-20, patelių 17-19.
Lytinis diformizmas ryškus. Gerai išvystyta kaulų sistema bei muskulatūra. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Kailis tankus, šiurkštokas, vešlus poplaukis. Plaukai tiesūs, ant galvos, ausų, galūnių – trumpi, kitose kūno vietose ilgesni.
Spalva: vietomis išsimėtę pilki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs lopeliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose.
Galva pleišto formos, masyvi, kakolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.
Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Kaklas tvirtas, muskulingas, sausas, lygus galvos ilgiui, pasviręs 40-45′ kampu nugaros linijos atžvilgiu. Ketera gerai išvystyta, pastebima. Krūtinė ilga, gili, plati, ovalo formos. Nugara tvirta, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, pakilęs, palaipsniui pereinantis į strėnas. Strėnos pusapvalės, ilgos, plačios, muskulingos, pereinančios į uodegos pagrindą. Uodega kardo formos, paskutiniu slanksteliu siekia kulno sąnarius ar žemiau jų. Pilvas vidutiniškai įtrauktas.
Pečiai raumeningi su taisyklingais kampais, priešpečiai tiesūs, vertikalūs ir lygiagretūs, plaštakos ilgos, spyruokliuojančios, pasvirusios. Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera.
Užpakalinių kojų šlaunys stiprios, raumeningos (žiūrint iš užpakalio, lygiagrečios ir tiesios). Kulnų sąnariai sausi, plokšti, taisyklingi. Užpakalinės kojos kiek atitrauktos. Stiprios slėsnos beveik vertikalios. Letenos ovalo formos, sugniaužtos. Būdingas aliūras – risčia. Judesiai laisvi, galingi.
Karolis Masilionis “Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė”
