Lietuvoje – pirmieji Meino meškėnai
Lietuvos felinologų draugija “Bubastė” užregistravo pirmąją Meino meškėnų vadą šalyje. Tai didžiausia naminė katė. Veislė išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje 1960-aisiais. Meino meškėnas visą laiką buvo laikomas Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėnams buvo priskiriami tik tie, kurie turėjo rainą kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Remiantis mitais, šios veislės protėviai – šešios katės – buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, kurie buvo atvežti į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmieji Meino meškėnai literatūroje paminėtos 1861 metais. Jie dalyvavo pirmose parodose Bostone ir kėlė konkurenciją turkų Angoros katėms. Kai 1900 metais atsirado persų veislės katės, Meino meškėnams teko pasitraukti. Ir nors jie liko mėgstamiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik 1950-aisiais. Visos Meino meškėno savybės rodo, kad jis išgyventų ir itin nepalankiomis sąlygomis. Storas kailis, stambūs kaulai – medžiotojui būdingi bruožai. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai.