Ko gero, viskas prasideda nuo to, kad žmogui įskiepytas noras ieškoti kito žmogaus, nesijausti vienišu. Kurį laiką pabuvęs vienas (ir besijausdamas vienišas) žmogus paprastai apsigauna ir gerai savijautai nuteikiantį jausmą pirmam pasitaikiusiam žmogui pradeda laikyti įsimylėjimu. Tai pirmoji meilės pakopa – susižavėjimas. Teigiama, kad jei neperauga į kitą meilės formą, šis jausmas paprastai praeina po savaitės, mėnesio. Ką sako psichologai. Psichologai priėjo išvadą, jog meilės jausmą patiria tik kas trečias žmogus, o likusieji meilės sąvoką tapatina su aistra, prisirišimu, pagarba, rūpinimusi. Psichologai meilę skiria į dvi rūšis – tikrąją meilę ir egoistinę meilę. Tikroji ir gryniausia meilės forma neturi nė lašelio egoizmo. Galima sakyti, kad tu iš tikrųjų myli žmogų tada, kai nereikalauji iš jo atsako, ir negriauni jam gyvenimo, jei jis pasirinko ne tave. Tikroji meilė reiškiasi tik tuo, kad nori matyti kitą žmogų laimingą. Tačiau bet kuris psichologas pasakys, kad taip mylint – labai paprasta pavirsti skudurėliu po mylimo žmogaus kojomis. O skudurėlis kasdien vis labiau nušiūra ir atsibosta. Nepaisant visko, tokia meile mylėti sugeba tik visiškos išimtys – juos po mirties būtų galima paskelbti šventaisiais. Daug dažniau sutinkama egoistinė meilė. Žmogus mano, kad myli kitą žmogų, tačiau iš tiesų tik nori, kad tas asmuo jį mylėtų. Visas jo švelnumas, elgesys nukreiptas tik į tai, kad gautų iš kito asmens atsaką.