Praėjusių metų gruodžio mėnesį Dzūkijoje, prie Lavyso ežero, buvo keletą dienų medžiojama. Medžiojo motorizuotosios pėstininkų brigados “Geležinis Vilkas” karininkai – brigados vadas pulkininkas Vytautas Žukas, jam pavaldžių Alytaus, Ruklos batalionų vadai su savo draugais ir pažįstamais. Į šią medžioklę būtų galima nekreipti dėmesio. Karininkai – tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Jie turi teisę į poilsį. Tačiau nusistebėjimą kelia kai kurios aplinkybės. Medžiojo Lavyso ežero apylinkėse tąsyk ir du aukšto rango lenkų karininkai iš giminingos Lenkijos brigados. Kaip tvirtina plk. V.Žukas, ši medžioklė surengta tų kaimyninės valstybės karininkų garbei, mat Alytuje jau senokai įkurtas bendras Lietuvos ir Lenkijos batalionas. Vienas iš štabų – Alytaus kunigaikštienės Birutės MPB teritorijoje. Tačiau apie medžioklę lenkų karininkų garbei nieko nežinojo kariuomenės vadas brigados generolas Jonas Kronkaitis.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad dalis Lietuvoje gyvenančių vilkų nėra grynakraujai. Tuo galima paaiškinti tą faktą, kad tokiuose urbanizuotose rajonuose kaip Klaipėdos vilkų tankumas yra didžiausias Lietuvoje. Vokiečių dienraštis “Kolnische Rundschau” neseniai paskelbė straipsnį, kuriame buvo aprašyta, kaip sulaukėję šunys, kryžminimosi su laukiniais žvėrimis virsta vilkais. Tokie “vilkai” nebijo žmonių, dažniau nei grynakraujai puldinėja naminius gyvulius. Kai kurie Lietuvos specialistai mano, kad lygiai tas pats gali atsitikti ir pas mus, o gal jau ir įvyko. Tokiems “hibridiniams” vilkams dideli miškų plotai yra nereikalingi, jie puikiausiai gali gyventi žmonių kaiminystėje, t.y. “šiukšlynų sąlygomis”. Grynakraujų vilkų problema aktuali visame pasaulyje. JAV jų liko visai mažai, todėl už grynakraujo vilko nužudymą ten sodinama į kalėjimą. Rytų ir pietryčių Lietuvos giriose gyvenantys vilkai, be abejonės, yra grynakraujai, tačiau dėl intensyvios medžioklės jie sparčiai nyksta.

Šį vakarą vyrai ruošiasi rytdienos medžioklėn. Vieni galanda geležinių ietigalių ašmenis, kiti deda naujus ietkočius. Ne juokas geras ietkotis. Iš paprasto medžio jo nepadarysi. Žvėrių būna visokių. Ne visi nuo ieties dūrio iš karto krenta. Sprunka jie į tankumynus. Jeigu ietkotis blogas, tai bematant jį nulauš. Ir baigta tada medžioklė. Be ieties žvėrį gali tik pabaidyti, o ne sumedžioti. Todėl vyrai ir daro ietkočius labai rūpestingai. Geriausias medis ietkočiui – ąžuolas. Bet ne bet koks. Jaunas ąžuoliukas su šerdimi viduryje tinka tik kirvakočiui, o ne medžioklinei ar kovos iečiai. Ietkotį reikia daryti iš storo ąžuolo liemens atskalos. Atskalą reikia dailiai nudrožti, nusmailinti galą, ant kurio užmaunamas geležinis ietigalis ir pritvirtinamas prie ietkočio per įmovoje esančią skylutę perverta virvute. Ietis negali būti nei per ilga, nei per trumpa. Ilga ietis sunki nešiotis ir svaidyti, o trumpa neturi smūgio jėgos ir nebūna taikli. Geriausia ietis tokia, kurios ietkotis yra iki žmogaus viršugalvio. Ji ir taikli, ir naši.