Iš „saldžių” kičinių paveikslėlių ar net kai kurių filmų apie šventąjį Pranciškų daugelis gali susidaryti šio didžio šventojo klaidingą įvaizdį. Dažnai žmonės mato Pranciškų kaip labai aktyvią ir labai lengvai evangelizuojančią asmenybę, apsuptą paukštelių ir gyvulėlių iš visų pusių. Greičiausiai toks šventojo Pranciškaus įvaizdis ir nėra visiškai klaidingas, bet jis neatskleidžia viso paveikslo ir užgožia galimybę pastebėti pagrindinį dalyką šventojo gyvenime, jo veikloje ir mokyme. Labai reikšminga scena šventojo Pranciškaus gyvenime, kuri pakeitė jo kryptį, buvo ta, kai jis grąžino rūbus savo tėvui ir viešai pareiškė, kad nuo to momento jis sakys: „Tėve mūsų, kuris esi danguje”. Nuo tada prasidėjo „brolijos giesmė” jo gyvenime. Pranciškui kiekvienas tapo broliu ir seserimi, nes visi yra sukurti to paties Dangiškojo Tėvo. Maža to, Pranciškaus gyvenimo pavyzdys yra sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, nes Jėzus yra vienintelis Tėvo Sūnus, kuris yra tobulas, klauso Tėvo ir yra Jo mylimas. Pranciškus nematė geresnio būdo sekti Jėzumi ir vykdyti Tėvo valią, kaip tik gyventi evangelinį gyvenimą – gyventi Evangelija, kuri yra Dievo Žodis – kelias, tiesa ir gyvenimas. Geriausiai šventąjį Pranciškų mes galime pažinti iš jo paties palikto rašytinio palikimo – raštų, kurie yra pats geriausias Poverello pristatymas.