Kuršiai

Kuršių (Kurs, Cori, Curi, Curones, Curetes) vardą kalbininkas K. Būga manė reiškus “lydimą, krūmą, kelmą”, o jų žemę vadino “žemų, nuskurdusių medelių, krūmų arba lydimų kraštu”. Gali būti, jog kuršis siejasi su kaire, kas senovėje reiškė ir šiaurę. tokiu atveju kuršių etnonomas būtų dvireikšmis – kuršiai gyveno šiaurinėje dalyje teritorijos, kuri siejama su pasaulio medžio kelmu (keru). N. Vėlius dėl to mano, kad Kuršą galima laikyti kero, kelmo šalimi, o jos gyventojus – kelminiais. Šiandien, deja, neturime senovinių žemėlapių, kuriuose būtų parodyta kuršių teritorija – gal todėl istorikai ir kalbininkai gerą šimtmetį diskutuoja dėl kuršių teritorijos ribų. Kuršiams priskiriamas pajūrio ruožas yra nuo 6-8 iki 50 km pločio. Plačiausiai kuršius apgyvendina kalbininkai K. Būga ir A. Salys, pravesdami kuršių-žiemgalių ir žemaičių ribas rytuose Ventos – Virvytės upėmis. Dėl to, kad taip nevienodai nustatoma kuršių rytinė siena visų pirma yra kalti skirtingi metodai – kalbininkai, kuriems sunkiai sekasi datuoti vandenvardüžius ir vietovardžius, kartais pakelia labai seną praeities klodą, kuris siekia sudėtingą genčių formavimosi periodą I-ojo tūkstantmečio vidurį. Istorikai, priešingai, naudojasui vėlyvais raytiniais XIII – XIV a. šaltiniais, ir jų vaizduojamos genčių ribos yra jau gerokai sujauktos perdalijimų ir migracijų.