Sunku pasakyti, kas žmones šiais laikais taip traukia gyventi kartu. Anksčiau jau rašėme, jog seniau žmonės negyveno poromis, susitikdavo tik lytiškai santykiauti. Vėliau ilgus šimtmečius buvo skiepijamas noras (ir būtinumas) gyventi dviese, santykiauti tik su vienu partneriu. Moteriai psichologiškai, moraliai ir finansiškai buvo stengiamasi įdiegti, jog ji priklausoma nuo vyro. Greičiausiai nuo tų laikų ir liko noras ištekėti, vesti ir sukurti šeimą. Teoriškai – šeima yra pati geriausia vieta motinystės instinktui realizuoti, t.y. pagimdyti ir užauginti vaikus. Tačiau praktiškai yra daug išsiskyrusių šeimų, kai vaikas dažniausiai lieka su motina. Tai nėra gerai, bet vargu ar būtų geriau, jei nepasitenkinimo ir neapykantos vienas kitam kupini sutuoktiniai toliau gyventų kartu. Taigi šeimos darna dažnai lieka tik svajonė… Kiekvienam žmogui natūralu rinktis tinkamiausią porą. Vieni turi didesnį pasirinkimą, kiti mažesnį. Bet nemažai merginų daliai nepavyksta sutikti tinkamo vyro. Kodėl? Dabartinis jaunimas mažai apie tai galvoja. Tiesiog džiaugiasi neribota seksualine laisve nuo pat paauglystės. Noras būti šiuolaikiškoms skatina merginas nusileisti vaikinų geismams. Bet kai amžius ima artėti prie trisdešimties, neišvengiamai kyla vienatvės problema. Trisdešimties metų sveiki, normalūs vyrai paprastai yra vedę, o viengungiai neretai turi asmenybės, bendravimo, seksologinių ar sveikatos problemų. Taigi draugystė su vedusiu vyru, pabėgimas nuo vienatvės pas gerą žmogų kai kurioms merginoms yra išeitis.