Rūstumo dienomis užgęsta žmogus
Tarsi smarkus vėjas pakyla pyktis (orghé) – netikėtas karštis, ateinantis iš mūsų vidaus ir įsiliepsnojantis kaip ryjanti ugnis. Jis yra pati matomiausia yda, subjaurojanti savo auką: atima jai kvapą, sukelia dusulį, nudažo raudoniu veidą, pakeičia žvilgsnį… Tai instinktyvi reakcija, kuri neatsitiktinai būdinga ir gyvūnams, kylanti dažniausiai tada, kai juos kas nors užpuola. Jeigu nesugebėsime valdyti šio impulso, jis gali virsti nuolatiniu apmaudu, agresyvumu, smurtu, niekad neatleisto įžeidimo prisiminimu. Visa tai mūsų santykiams su kitais žmonėmis gali būti pražūtinga. Vis dėlto nėra lengva greitai nustatyti pykčio kokybę. Yra žmonių, kurie niekad neparodo savo pykčio, nes stokoja to teisingojo pathos, turinčio nubrėžti skiriamąją liniją tarp santykio su kitais ir santykio su tikrove, arba nešioja savo širdyse kurčią įniršį, paslėptą po netikro romumo šydu. Tas įniršis anksčiau ar vėliau sukels sprogimą, atnešiantį nesuskaičiuojamų nuostolių. Tačiau egzistuoja ir „teigiamas” rūstumas ar pyktis, kuris yra būtinas žmogaus gyvenimui ir asmenybės vystymuisi. Jis yra tarsi uolumas, teigiamas griežtumas, kurį būtina parodyti blogio, neteisybės ir kenčiančiųjų akivaizdoje… Prisiminkime pranašų plūdimąsi, Jėzaus pasipiktinimą neteisybių, širdies kietumo, žmogų subjaurojančių ligų akivaizdoje.